Jan Kaus. Gatvė, kurios pavadinimą žinome tik mes ir kt.

Jürgen Rooste. Nuotrauka iš asm. autoriaus archyvo
Jürgen Rooste. Nuotrauka iš asm. autoriaus archyvo

 

Gatvė, kurios pavadinimą žinome tik mes

Visai neprieštaraučiau, jei ant lango būtų užklijuotas mano jausmų žemėlapis.

Pro miegamojo langą matyti televizijos bokšto smaigalio švyturėlis. Jis visai galėtų tvinksėti tame lango žemėlapyje, žymėdamas tašką, kuriame kryžiuojasi visos gatvės. Susikirtimas tūkstančių gatvių.

Kiekvieną sykį, važiuodamas namo Piritos plentu, palei kurį driekiasi dirbtinė „Marijos kalno“ kalva, galiu pora sekundžių stebeilyti į mirksintį televizijos bokšto švyturėlį. Jis visada man pirmas patvirtina, kad esu kelyje į pačią geriausią vietą pasaulyje. Jau vėlu. Tu galbūt jau miegi, – jeigu tik leido užmigti jungtiniai Mugos šunų chorai, – berniukai taip pat jau krito į miegą, skrieja taksi, iš Piritos plento metasi Klostrimetsos viražų link, ir štai televizijos bokštas išdidžiai iškyla tiesiai priešais mane, visa didybe sveikindamas artėjančius prie jo. Galbūt ir tu dabar žvelgi į tuos žiburius. Nors tai, tiesą sakant, dabar nebesvarbu, – tuoj tuoj būsiu.


Balasto gatvė

Vidurinės mokyklos laikais jo draugo namuose buvo keistas televizorius. Nespalvotas, kaip ir dauguma anuomet, nespalvotame bute, nespalvotame rajone. Kai kurie, labiau pasiturintys arba pažįstantis reikiamus žmones, žinoma, jau turėjo ir spalvotus televizorius. Tai buvo kieta. Po dvidešimties metų panašiai turtingesnį atpažindavai iš kišenėje pūpsančio mobiliojo telefono. Draugo tėvai nebuvo kažin kas, paprasčiausi tarnautojai. O turėjo jie televizorių, kuris iškreipdavo atvaizdą. Dažniausiai pas draugą jie žiūrėdavo Suomijos kanalus. Šeštadienio vakarais rodydavo „Majamio policiją“. Seno televizoriaus kine­skopas keistai ištempdavo Kroketo ir Tabso kūnus, jų galvos tapdavo siaubingai ilgos, o kojos – neįtikėtinai trumpos. Kaip animacinių filmų herojų. Tarsi televizorius būtų turėjęs humoro jausmą. Dabar, žinoma, viskas geriau – nuo visuomenės sąrangos iki televizorių. Mašinos patogesnės. Taip nebedemonstruoja savo charakterio. Tiek kontūrų išblanko – tas vaikinas, su kuriuo stovėjome eilėje prie alaus Vilmso gatvėje, mergina diskotekoje, kurią jis laikė per liemenį savo prakaituotu delnu, graži vokiečių kalbos praktikantė – o štai miglotas vieno seno televizoriaus vaizdas neblanksta.


Aušros gatvė

Jų buvo sava kompanija, jie dažnai vaikščiojo vieni pas kitus į svečius po pamokų ir kai kurio nors tėvų nebūdavo namuose. Tačiau vienas jų niekada nekviesdavo draugų pas save, nors pats noriai buvodavo svečiuose, sočiai ten valgydavo, pasitaikius progai net likdavo nakvoti. Pas jį draugai niekad nebuvo užsukę. Kas žino, kodėl jis nekvietė. Gal gyveno labai vargingai, neturėjo gražių baldų, o jų sienos buvo aplipdytos beviltiškais apmušalais? Tiesa, jo motina palikdavo gerą įspūdį: orios išvaizdos, jaunatviška, gebėjo palaikyti pokalbį, jau sovietiniais laikais atrodė lyg atvykusi iš kokio užsienio. O gal, priešingai, jų namuose buvo daug vertingų daiktų, gal tiesiog nenorėjo, kad kažkokie tipai liestų jų kriaukles, naują magnetofoną ar užsieninį krištolą, prašmatnius gėrimus skiestų vandeniu iš čiaupo. Iš lauko namas atrodė normaliai. Jie net numanė, kur yra draugo langai ir kuriame aukšte jis gyvena. Niekas nepradėjo klausinėti – taip ir nesužinojo. Tegu taip ir lieka.


Vertė Nijolė Daujotytė

Draugai