Romano ištrauka

 

Estera ir vėl neprisidėjo prie visuotinio, bet liudytojų dvasios būseną neabejotinai apibūdinančio šurmulio, jis nė nemanė ką nors smerkti – tik stengėsi susiorientuoti ir viską pasverti kaip žmogus, kuriam buvo vienodai svarbi ir ta pati kalba, ir jos klausančių žmonių reakcija, bet – nori nenori derėjo savo prašymą pritaikyti prie tyrimo komiteto nuotaikos – svarbiausia tai, kad buvo neįmanoma nuspėti, ką apie Valuškos bylą pamanys tikras būsimasis jo likimo lėmėjas po visų Direktoriaus parodymų ir dėl smarkaus įsikarščiavimo. Tai nebuvo lengvai nuspėjamas dalykas, mat leitenantas, neįstengdamas nuslėpti suglumimo, vėl kreipėsi į tiesioginį savo viršininką ir sumušęs kulnais paklausė: „Ar nereikėtų jo atvesdinti, pone papulkininki?“, bet neišgirdo atsakymo, o veikiau jau pajuto visišką nesidomėjimą tuo, kas čia dedasi, tai rodė ir didelę neviltį atskleidžiantis atsainus rankos mostas, ir po ilgos pertraukos su neabejotinu gaižumu pasakyti žodžiai: „Sakykite, Gėza, ar jūs jau nuodugniai apžiūrėjote šitą štai paveikslą?“, ir karišku tiesmukiškumu pridengtas leitenanto sutrikimas: „Pone papulkininki, pranešu, kad dar ne.“ – „Tai apžiūrėkite, – varė graudaus maudulio persmelktas tas pats balsas, – kaip išdėstyta kariuomenė viršuje, dešiniajame kampe. Artilerija, kavalerija, pėstininkai. Čia tai, – ūmai pratrūko papulkininkis, – karo menas, o ne suįžūlėjusių chuliganų gainiojimas!“ – „Tikrai taip, pone papulkininki.“ – „Pasižiūrėkite ir į husarus štai čia vidury –­ va kaip, matote? Visas dragūnų pulkas skiriasi į dvi dalis ir anuos apsupa! Pasižiūrėkite ir į generolą štai ten, ant kalvos, ir į kareivius mūšio lauke, ir pats pamatysite, kuo skiriasi prišnerkštas kiauliatvartis nuo karo!“ – „Tikrai taip, pone papulkininki. Tuojau baigiu apklausą.“ –­ „Tai nebuvo priekaištas jums, leitenante! Aš jau nebeištveriu šitų stūgavimų, visų šitų ašaronių, šitiek kurviškai daug žeriamų nesąmonių – visos jos nei į tvorą, nei į mietą, kaip ir visa šita sumauta murglynė! Kiek dar ten jų liko?“ – „Pavarysiu greičiau, pone papulkininki!“ – „Pavarykite, Gėza, – leido eiti savo valdiniui melancholiškai nusiteikęs aukštasis karininkas, – pavarykite!“ Vis dar tebebuvo matyti išsikišusi papulkininkio ranka, bet Esterai nekilo nė menkiausių abejonių, ką tas karininkas buvo ten veikęs iki šiolei – tikriausiai tokioje ramybei nuteikiančioje prieblandoje mėgavosi istoriniame paveiksle vaizduojamomis senų laikų batalijomis, mat jis, kaip vadas, turėjo ten sėdėti per visą kvotos laiką; tai nekantrus žmogus, suprato Estera, ir veikiausiai dalia, atbloškusi jį čia, nebuvusi jam palankiausia, tad bus geriau, pamanė Estera, jei jis lakoniškai išdėstysiantis savo prašymą, sutrauksiantis visą kalbą į du tris preciziškai suformuluotus sakinius, – tuomet gal ir pasisektų laimėti bylą. Tik Estera buvo nekaltas, kad iš to jo sumanymo nieko neišėjo ir kad nė toks didelis apdairumas nepadėjo įgyti valdžios palankumo, – tai tie trys ponai, leitenanto mosto pakviesti, sugužėjo į salės vidurį ir užgiedoję savo giesmelę netrukus visą jo sumanymą pavertė niekais. Jau po pirmųjų tų ponų frazių – girdi, „norėtume iškloti visą teisybę“ – karininko veidas sutrūkčiojo, ir jis žvilgtelėjo žaibus svaidančiu žvilgsniu į rotušės pirmininko krėslą; leitenantui suvirpėjo lūpos išgirdus tokį kategorišką tų ponų pareiškimą: jie nė už ką neleisiantys, „kad kas nors, prisidengdamas neregėtai begėdišku melu, niekintų gedulo ištiktą miestą“ ir kad šitai darytų kaip tik tas asmuo, dėl kurio veiksmų visa tai nutiko. To tai jau tikrai nebus, pasakė tie ponai, nes cirkas yra neatsiejamai susijęs su visomis tomis padugnėmis, o mes gyvename ne tokiame pasaulyje, kuriame šitokią iki ausų susitepusią govėdą, pačius tikruosius banditus galėtų kas nors švariai atprausti („Nėra nė tokio vandens!“ – užriaumojo ponas Madajus), „tad niekingos ir tuščios pastangos užkalbėti dantį, kad tie visi „prisišlieję prie banginio“ esantys nekalti, – o pačių tų ponų galvų su susimetusia į jas žile jau niekas negalės apmauti, jie jau pernelyg daug visko matę, iš visai kitokio molio drėbti ir „puikiai perprantantys tokias ir kitokias sukčystes“. Melas, visai nepaisė jie nieko gero nepranašaujančio leitenanto įsakymo apsiriboti tik faktais, melas, tvirtino jie tarškėdami vienas per kitą, kad visa šita siaubingiausia katastrofa nurašytina tik į keleto chuliganiškų paskatų turinčių elementų sąskaitą, – juk aiškiau negu aišku, kas surengė šitą pragarišką išpuolį Paskutiniojo teismo vardu. Nes didžiausia nesąmonė, griebėsi jie paslaptingesnių dalykų, pateikti įvykius taip, tarsi jiems būtų nedariusi jokios įtakos „piktavališkoji magija“, tik jie nė nepastebėjo, kad rotušės pirmininko krėsle įsitaisęs ponas, išgirdęs žodį „magija“, išniro iš nematomybės ir grėsmingai žengė prie jų, ir pagaliau, ryžtingai pareiškė jie, kas nežino, kad visai jėgų netekusį miestą užgriuvo „ne dvidešimt ar trisdešimt riaušininkų“, o paties šėtono kariuomenė, ir jau prieš keletą mėnesių buvo radęsi pranašingų ženklų, kad reikia laukti kažin ko nepaprasto. Jei reikėtų papasakoti, jie mielai papasakotų „apie tolumoje drebančius vandens bokštus, apie nežinia kodėl pradėjusius eiti stovinčius bažnyčių bokštų laikrodžius ir apie staiga išvirtusius medžius miesto viešosiose erdvėse“, bet jiems jau nebuvo likę laiko pareikšti, kad „jie irgi pasirengę stoti į kovą su šėtono klasta“, ir rekomenduoti „silpnų savo rankų paramą reguliariosioms pajėgoms“ – kaip tik tuo metu toje pačioje salėje esantis reguliariųjų pajėgų vadas priėjo prie jų ir užriaumojo – nuo tokio riksmo net ir ponui Madajui viskas pasidarė aišku: „Jūsų pliurpalai jau lipa per gerklę, prakeikti avigalviai! Tai kaip jūs manote, – išdygo papulkininkis prieš pašiurpusį ir šoktelėjusį atgal poną Nadabaną, – kiek aš dar pakęsiu šitas jūsų nesąmones?! Kas čia darosi: jūs tampote mano nervus ir darotės iš to pramogą?! Nuo anksčiausio ryto tas pats per tą patį – vien tik idiotų tauškalai!!! Tai nuo kada taip leidžiama mane kankinti ir likti nenubaustiems?! Šitaip kankinti mane?! O jūs žinote, kad užvakar Telekgerendaše įsakiau tokius sušiktus idiotus visus aliai vieną sukišti į beprotnamį?! Tai pamanėte, kad jūs būsite išimtis?! Išgrauš: tenai pat pasiųsiu ir visą šitą susmirdusią šaraškę, visą šitą dvokiančią murglynę!!! Kiekvienas bukaprotis galvijas čia taip pasikėlęs, tarsi būtų pasaulio bamba, tarsi būtų koks karaliukas, po šimts perkūnų! Katastrofa! Pamanyk tik: Paskutiniojo teismo diena! Arklio bybis, daugiau nieko! Patys jūs katastrofa, patys jūs Paskutiniojo teismo diena, patys jūs kojomis žemės nesiekiate – tokie lunatikai, o neišdvesia! Lažinkimės, – papulkininkis griebė už pečių poną Nadabaną ir papurtė, – kad nė velnio nesusigaudote, ką čia pasakiau!!! Patys jūs nešnekate, tik „šnabždatės“, dar „gargaliuojate“, jūs nevaikštote gatvėmis, o „karštligiškai lakstote“, jūs neužeinate kur nors, o „peržengiate slenkstį“, jums nebūna nei šilta, nei šalta, jūs tik „tirtate“ arba „nuo jūsų kūnų žliaugia vanduo“! Ištisas valandas neišgirdau nė vieno normalaus žodžio, temokate knirkti ir po savimi prisitriesti! Chuliganas išmušė langą –­ jums jau Paskutiniojo teismo diena! Nukvakę idiotai, sukišk jų nosis į šūdą – jie tik spoksos, uostys jį ir šauks: „Magija!“ O jūs, išsigimėliai, ar žinote, kas būtų tikriausia magija?! Pažadinti jus, kad suvoktumėte – gyvenate ne Mėnulyje, o Vengrijoje, kad pirmoji savaitės diena – pirmadienis, o pirmasis metų mėnuo – sausis! Neturite nė menkiausios nuovokos, neįstengtumėte atskirti minosvaidžio nuo sustatytų į piramidę trijų orinių šautuvėlių, vien tik inkščiate apie „pasaulį pražudysiantį kataklizmą“ ar nė nežinia kokią pizę, o aš blaškausi nuo Čongrado iki Vėstės su dviem kuopomis parengtų kareivių, kad apginčiau tokius nuo chuliganų!!! Pasižiūrėkite ir jūs čia, – parodė papulkininkis leitenantui poną Volentą, paskui pasilenkė savo aukai prie pat veido, – na, tai kokie šiemet metai?! O kas ministras pirmininkas?! Ar plaukioja laivai Dunojumi?! Pats matote, – atsigręžė į leitenantą papulkininkis, – visai neturi nuovokos! Visi jie tokie – visas šitas utėlėmis aptekęs miestas, visa šita sušikta valstybė! Gėza, –­ pasikeitė bejausmis balsas į kartėlio kupiną, – įsakykite nugabenti cirko vagoną į geležinkelio stotį, bylas perduokite karo lauko teisėjams, palikite keturis ar penkis kareivių būrius aikštėje ir išvaikykite iš čia visus tuos ištižėlius, nes jau visai išseko kantrybė... ir baikim, po velnių!!!“ Trys ponai stypsojo it pragariško žaibo tiesių tiesiausiai trenkti į pakaušius, jie buvo praradę ir kvėpavimo, ir kalbos dovaną, o kai papulkininkis nusigręžė nuo jų, jie suvis neįstengė nė krustelėti, tad ir buvo nesunku numanyti, kad be paramos iš šalies nė vienas jų taip ir neperpras, į kokią padėtį patekę; užtat leitenantas ryžtingu mostu parodė duris, ir tuomet jiems viskas ūmai paaiškėjo, jie itin mikliai spruko iš salės – nebeprireikė jokios kitos pagalbos, o ištrūkę iš rotušės atskirais keliais po vieną spruko namų link. Esterai viskas klostėsi ne taip – jo noro sulaukti palankaus nuosprendžio pamatus išklibino nelauktas papulkininkio pykčio protrūkis, tad jis ir nesumanė, ką toliau daryti, – sėdėti ar jau atsistoti, kitaip sakant, kaip pasielgti geriau, – išeiti ar dar pasėdėti. Jo visiškai nedomino niekas, tik tenorėjo įvilkti į kuo tinkamesnę formą pareiškimą, patikslinantį Valuškos padėtį, bet po viso to, kas nutiko salėje, nė trumpa itin preciziška formuluotė nežadėjo nieko gero; tad jis tebesėdėjo kaip žmogus, pasišovęs tuojau išeiti, ir žiūrėjo, kaip išraudęs petingas aukštasis karininkas, pešiodamas keturkampius ūsiukus, sudirgęs žengia prie kampe lūkuriuojančios palydos apsuptos Esternės, o išsikamavęs leitenantas seka jam iš paskos. Ant šito jėgingo papulkininkio uniforma gulėjo taip, kad nesimatė nė menkiausios raukšlelės, ir savitai apibūdino tą asmenybę: žmogus išlygintas ir iš išorės, ir iš vidaus; ryžtingo žmogaus išvaizda, tiesi laikysena, stačiokiškai šiurkšti ir tiesmuka kalbėsena – visa tai atitiko papulkininkio įsivaizduojamą kariškio idealą, o savo darbo rezultatais patenkintas balsas nedviprasmiškai rodė, kad ir jis pats atitinka šitą idealą; štai ir dabar tasai šiurkštus, kapotomis frazėmis kalbantis, linkęs kitiems įsakinėti balsas taip prabilo, jo savininkui atsigręžus į Esternę: „Atskleiskite paslaptį, ponia, kaip jūs, tokia savarankiška moteris, ištvėrėte čia šitiek metų?“ Klausėjas nepageidavo, kad į klausimą būtų atsakyta, bet matėsi, kad Esternė – tuomet ji mąsliai žiūrėjo į lubas – norėtų šį bei tą pasakyti, šį bei tą, bet tas dalykas taip ir liko nepasakytas, nes papulkininkis, atsitiktinai žvilgtelėjęs į šalį, išvydo prie kitos sienos – tai jau skandalas – dar vieną likusį liudytoją, tad nutaisęs apniukusį veidą užkriokė ant leitenanto: „Buvau sakęs – kad visi išsinešdintų!!!“ – „Turiu šį tą pareikšti dėl Janošo Valuškos bylos“, – nedrąsiai atsistojo Estera, bet pamatęs, kad tuos jo žodžius išgirdęs karvedys atgręžė jam nugarą, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir visa, ką buvo norėjęs pasakyti, suspaudė į vieną frazę ir tylutėliai tik tiek tepasakė: „Jis visiškai nekaltas.“ – „Ką mes žinome apie jį? – nekantravo aukštasis karininkas. – Jis irgi įsivėlęs?“ – „Liudytojai visi kaip vienas tvirtino: taip, – atsakė leitenantas. – Jis irgi pabėgo.“ – „Tai jam karo lauko teismas!“ – trumpai drūtai kirto papulkininkis ir pamanęs, kad jau viskas baigta, ketino toliau laidyti sąmojus, bet štai visai nelauktai jį nutraukė Esternė: „Ar leisite man, pone papulkininki, padaryti nedidukę pastabėlę?“ – „Puikiai žinote, garbioji ponia, – linktelėjo jai papulkininkis, – kad man nepaprastai malonu girdėti jūsų balsą. Kone taip, kaip savo paties!“ – pridūrė jis, šyptelėjo trumpute patenkinto žmogaus šypsena, o paskui, nusikvatojęs sienas drebinančiu juoku, pats sukėlė kikenimą, o visi tie juokai – sunkiai slepiamą salėje buvusių žmonių nuostabą: štai neabejotinas padėties šeimininkas stebina juos ir nepalenkiamu savo būdu, ir aštroku liežuviu. „Čia minimas asmuo, – pasakė pakilią nuotaiką tramdydama Esternė, – prie visų kitų nepriskirtinas.“ – „Kodėl, ponia?“ –­ „Vien tik todėl, kad jis – psichinis ligonis.“ – „Šit kaip, – gūžtelėjo pečiais papulkininkis, – tai įsakysiu uždaryti jį į beprotnamį. Pagaliau galėsiu uždaryti bent vieną, – slėpė po ūsais šypseną papulkininkis ir tarsi įspėjo klausytojus, kad štai jis tėkš dar vieną sąmojį, ir niekas dėl jo nesusilaikys nenusikvatojęs, – kad jau negalėjau uždaryti viso miesto...“ Šįkart pratrūkęs kvatojimas jau ilgai netilo, tai ir Estera dar kartą nužvelgė juos visus – ypač tą vyrą ir nė nepasižiūrinčią į jį savo žmoną – ir suprato, kad čia jau viskas nuspręsta, vadinasi, jam jau nebėra ko veikti, – būtų tuščios pastangos mėginti priversti šitą įsilinksminusią kompaniją priimti teisingesnį sprendimą, tai ir suprato – telieka atsikelti ir išeiti niekam nieko nepasakius. „Valuška gyvas, o visa kita nesvarbu...“ – pamanė Estera ir tylutėliai išėjo iš salės, o ištrūkęs pro duris prasibrovė pro stoviniuojančius vietinius žmones ir kareivius ir jau leisdamasis laiptais vis dar girdėjo Esternės juoko, besivaržančio su papulkininkio kvatojimu, duslų ir tolydžio tilstantį aidą; perėjo per dunksintį rotušės pirmojo aukšto koridorių, o išėjęs į gatvę aklai kliaudamasis instinktu pats nepajuto, kaip pasuko dešinėn į Arpado gatvę, ir buvo taip paskendęs savyje, kad nė negirdėjo, kaip – ėjo pro visus žemai nuleidęs galvą – kai kurie tarpuvartėse sustoję piliečiai (tie, kurie įstengė sutramdyti nuostabą: štai ir išvydo išdidžią miesto įžymybę šitaip susikrimtusią) kartkarčiais su sunkiai apibūdinama užuojauta sveikino jį: „Laba diena, pone direktoriau...“

Visa kita nesvarbu,

manė Estera, mat posėdžių salėje jis veikiausiai sukaito –­ buvo nenusivilkęs palto, o jau priėjęs Arpado gatvės vidurį tirtėjo nuo kiaurai smelkiančio šalčio,

nesvarbu,

kartojo visą laiką, net ir priėjęs savo namus Venkheimo prospekte – tai aklas instinktas laimingai parvedė jį namo. Atidarė vartus, paskui uždarė, susirado kišenėje koridoriaus durų raktą, bet kai paspaudė rankeną, pasirodė, kad durys neužrakintos – tai Harernė paliko jas tik uždarytas tikriausiai iš atsargumo, kad netyčia neužrakintų namų pačiam paryčiu išrūkusiam šeimininkui; vėl įsidėjo raktą į kišenę, atidarė koridoriaus duris ir žengė tarp knygų lentynų, palto dar nenusivilko, kolei bent kiek sušils, ir prisėdo salone ant lovos. Paskui atsistojo, vėl grįžo į koridorių, pastoviniavo prie vienos knygų lentynos ir pakreipęs galvą paskaitinėjo knygų antraštes; tuomet jau nuėjo į virtuvę ir pastūmė stiklinę toliau nuo plovyklos krašto, kad neatsargiai užkliudytos jos nesudaužytų. Ir jau tuomet toptelėjo, kad palto nereikia, nusivilko jį, pasiėmė drabužių šepetį ir kruopščiai nubraukė visus užkritusius pūkelius; su tuo darbu susidorojęs, nunešė paltą į saloną, atidarė spintos duris, užkabino paltą ant pakabo ir pakabino į savo vietą. Apžiūrėjo krosnelę – joje dar buvo žioruojančių žarijų, užmetė ant jų keletą pliauskų –­ galgi įsiplieks, nebuvo praalkęs, tai ir negrįžo į virtuvę pasigaminti ko nors pietums, vėliau užkąs ko nors šalto, ir bus gerai. Sumanė susižinoti, kiek dabar laiko, bet vakare neprisuktas rankinis laikrodis rodė tik penkiolika minučių po aštuonių, tai jis – taip jau ir anksčiau yra nutikę – sumanė senu įpročiu pasižiūrėti, ką rodo evangelikų bažnyčios bokšto laikrodis, bet, nieko nepadarysi, negalėjo atidaryti lentomis apkalto lango. Atsinešė kirvuką, nuplėšė lentas, plačiai atidarė abi lango puses ir persisvėrė per palangę; paskui žvilgčiodamas tai į bažnyčios bokšto laikrodį, tai į savąjį rankinį nustatė rodykles ir prisuko spyruoklę. Tuomet žvilgsnis užkliuvo už „Steinway“ fortepijono, ir jam pasirodė, kad niekas geriau neleistų pailsėti kaip „kas nors iš Johano Sebastiano“, tik reikėtų skambinti ne taip, kaip jis tai buvo daręs pastaraisiais metais, bet taip, „kaip pats Johanas Sebastianas buvo suvokęs anuo metu“. Tik fortepijonas buvo išderintas, tad reikėjo vėl sukelti į jį „visą Verkmeisterio¹ darną“, užtat pakėlė instrumento viršų, susirado derinimo raktą, iš spintos apačios išsiėmė visą kitą derinimo įrangą, atsuko natų stovą (kad galėtų prieiti prie stygų kuoliukų) ir atsisėdęs pasidėjo įnagį ant kelių. Apstulbęs pajuto, kad šitaip derinti inst­rumentą daug lengviau, negu tai buvo daroma prieš keletą metų laikantis Aristokseno² nuostatų, tad nepraėjus nė trims valandoms visi garsai jau buvo savo vietose. Jis buvo taip įsitraukęs į darbą, kad tik viena ausimi nugirdo, kaip ūmai koridoriuje kilo triukšmas, ir labai nemenkas – ten kažin ką itin sunkų tempė per akmenines grindis, trankė duris, ir jam net pasigirdo – tarsi Esternė būtų šūktelėjusi: „Šitą į čia! O štai aną dėkite į patį galą, pati vėliau jį išpakuosiu!“ Visi tie dalykai jau nedomino Esteros – dėl jo tai tegu tranko duris ir šūkauja „kiek tik patinka“, jis nedelsdamas paskambino dar vieną gamą ir šitaip patikrino pagirtinai švariai skambantį muzikos instrumentą, paskui atsivertė reikiamą natų puslapį ir paskambino pirmuosius preliudo Es dur akordus.

 

¹Andreas Werckmeister (1645–1706) – vokiečių muzikos teoretikas, vargonininkas ir vargonų ekspertas, vienas tolygiosios temperacijos kūrėjų, turėjęs įtakos Johanui Sebastianui Bachui, – vert. past.
²Aristoksenas (354 pr. Kr.–300 pr. Kr.) – senovės graikų muzikos teoretikas, filosofas, buvo priartėjęs prie temperuotos darnos sampratos.

 

Iš vengrų kalbos vertė Vitas Agurkis

Krasznahorkai László. „Az ellenállás melankóliája“. – Budapest: Digitális Irodalmi Akadémia, Petőfi Irodalmi Múzeum, 2011.

Knygą netrukus išleis leidykla „Kitos knygos“