Vieną sykį (ar kartą – čia jau spręskite patys) gyveno toks žmogelis vardu Naglis. Gyveno jis naglai, nes tėveliai rinkdami vardą visai nesiklausė tos dienos radijo pranešimų:
– Labas rytas, ausingieji klausytojai. Pranešame, kad Nagliai yra labai nagli it tankai. Ir net ne du, o maždaug penki!
Pavardė Naglio buvo ne kokia Šulija, kaip jau spėjote pagalvoti, o Sodininkas. Ir Naglio tėtis, ir senelis, ir prosenelis bei to prosenelio pusbrolis buvo sodininkai – augindavo visokiausias obelis, kriaušes ir ne visokiausius, o tik raudonus ir juodus serbentus.
– Nagli, gal jau laikas keltis? – sūnų eilinį rytą iš lovos bandė iškrapštyti ponia Sodininkienė, bet netrukus suprato, jog dantų krapštukai yra skirti smulkesniems pakrapštymams atlikti.
– Šiandien aš nesikelsiu, – atsakė Naglis ir nusisuko į sieną.
– Bet juk tavo gimimo diena, sūnau! – linksmai šūktelėjo mama.
Tada Naglis tuoj pat pašoko iš lovos ir atskubėjęs prie torto užpūtė trisdešimt žvakelių. Iš tėvų gavęs vokelį, išpėdino sau, bet pirma pro duris. O Sodininkai vyresnieji dar spėjo ištarti:
– Gal dabar mūs Naglis nusipirks kokį sodą...
– Aha, gerai, – pasigirdo tėvams, nes pas ausų gydytoją lankėsi gana seniai.
Žingsniuodamas miestu Naglis tik ir mąstė, kur čia išleidus gautąjį voką.
– Išleisk čia! – šaukė jam ledų pardavėjas.
– Geriau čia! – nuskambėjo balsas iš teatro.
– Atiduok man! – nelabai mandagiai paprašė kaukėtas užpuolikas.
Bet Nagliui buvo sunku apsispręsti, o noras ką nors nusipirkti vis augo ir plėtėsi. Po sunkių it koks likimas svarstymų Naglis pagaliau sušuko:
– Nusipirksiu limonado!
– O už likusius ledų! Ne, bilietą! Ne, likusius atimsiu aš! – šūkaliojo įvairiausi balsai.
Atsisėdo Naglis ant suolelio ir vienu gaistu išgėrė dvidešimt keturis limonado butelius.
– O aš – mineralinis? – supykęs tarstelėjo užmirštas dvidešimt penktasis ir netrukus jau buvo ištuštintas.
Sunkiai pakilo Naglis nuo suolelio ir ėmė mažais žingsneliais tipenti namų link. Einant buvo girdėti, kaip teliūskuoja išgertas limonadas, o išsipūtęs pilvas retkarčiais it koks balionas papūtus vėjui iškeldavo Naglį metrą kitą virš šaligatvio. Kaip tatai galėjo vykti, kai pilve dvidešimt keturi buteliai limonado, paaiškinti negaliu...
– O aš – surūgęs kompotas?
– Dvidešimt penki, atleiskite.
– Žiūrėkit jūs man...
Taigi pėdina Naglis namo ir mintija – vėl nenusipirkau nei sodo, nei obelų. O galėjau...
Pamatė staiga jis priešaky du diedus, apie kažką įnirtingai besikalbančius. Priėjęs arčiau Naglis išgirdo, kad kalbama apie obuolius, ir viltingai sumurmėjo:
– Gal čia nemokamai dalina kokias obelis...
Senukai, paprašę Naglio murmėti nors šiek tiek tyliau, tęsė savąjį pokalbį.
– O aš tau duosiu keturis, jei pasakysi, kur jo nėra!
– Keturis? Aš tau duosiu šešis obuolius, o tu pasakyk, kur ponas Dievas yra!
– Tik paaiškink, kur nėra, ir mano dvi antaninės obelys atiteks tamstai!
– Pasakyk, kur yra, ir trys antaninės bei dvi alyvinės –­ tavo!
– Pasakyk man, kur pono Dievo nėra, ir atiduosiu visą savo sodą!
– Pasakyk, kur yra, ir be mano sodo turėsi dar ir žiguliukus!
Čia savo trigrašį įkišti sumanė ir Naglis.
– O jeigu aš jums pasakyčiau, kur ponas Dievas yra ir kur jo nėra?
– Mano sodas atiteks tau! – vienbalsiai atsakė diedai.
– Ir dar žiguliukai, – pridūrė vienas jų.
– Tai žinokitės, jog tasai ponas yra... Yra vaistinėj!
– Vaistinėj? – nustebo abu diedai.
– Vaistinėj? – nustebo ir viską girdėjęs vaistininkas.
– Vaistinėj? Maniau, dirbi poliklinikoj! – nustebo senas vaistininko draugas.
– Taip, tikrai, pats šiandien mačiau, – įrodinėjo Naglis, bet ne vaistininko draugui.
– O nėra? – pasidomėjo diedai.
– Nėra to pono... Troleibuse!
– Troleibuse? – nustebo abu diedai.
– Troleibuse? – nustebo ir viską girdėjęs troleibuso vairuotojas.
– Troleibuse? Maniau, vairuoji autobusą! – nustebo senas troleibuso vairuotojo bičiulis.
Atnešė diedai nieko nelaukę (net Užgavėnių) savo sodus su obelimis ir atidavė Nagliui.
– O žiguliukai? – priminė Naglis ir netrukus sėdėjo automobilyje.
Diedai, nusivylę tokia teisybe, nupėdino į dešinę, o vaistininkas ir troleibuso vairuotojas su savo senais bičiuliais nuėjo jaunėti ir gerti arbatos į kairę...
Grįžęs namo, Naglis pasikvietė laukan tėvus ir iš automobilio bagažinės ištraukė sodą, pilną obelų. Abu Sodininkai vyresnieji iš džiaugsmo ėmė šokinėti, verstis ore kūliais, dainuoti ir daryti viską, kas paprastai daroma iš džiaugsmo.
Pasikeitė Naglio gyvenimas visai į kitą pusę, o ne į kokią tą pačią – per dienas prižiūrėjo savo sodą, šis rūpinosi obelimis, o pastarosios nokino obuolius. Kadangi jaunasis Sodininkas dar turėjo ir žiguliukus, tad visai netrukus, po valandos ir dvidešimt minučių nuo šio sakinio parašymo, susirado jis ir antrąją pusę. O ši labai mėgo skaityti žurnalus, todėl po vedybų tapo Sodininke, o ne kokia nemadinga Sodininkiene.
Taip ir būtų sau gyvenusi Sodininkų šeimynėlė, bet kartą ponas Dievas sulaukė anoniminio skambučio apie tą įvykį su dviem diedais ir Nagliu. Supyko jis, kad kažkoks žmogelis prikalbėjo visokių niekų, labai supyko.
– Esu sveikas kaip ridikas, tad ko man belstis į tą vaistinę? O troleibusu važiavau, nes buvo tamsu ir būčiau pasiklydęs! Sako jis, vaistinėj matė, troleibuse nematė... Dar ir vargšų diedų sodus su obelimis pasiėmė!
– Ir žigulius, – pasigirdo kažkieno balsas.
– Taip taip, ir žigulius...
Ir sumanė ponas Dievas Nagliui kokią išdaigą iškrėsti. Pasitaręs su patarėjais nusprendė tam žmogeliui išsiųsti elektroninį laišką: „Gerb. Nagli, jūsų sode, jeigu ką, yra užkastas lobis. Po obelim, jeigu ką. Lobių komisija."
Perskaitė vieną rytą šią žiną Naglis ir niekam nieko nesakęs, nes būtų reikėję dalytis, čiupo kastuvą ir nubėgo prie savo obelų. Jų buvo ne dešimt, ne keturiolika ir visai ne aštuoniolika – iš viso jų sode augo lygiai devyniasdešimt keturios su puse. Tad ir teko Nagliui kiekvieną jų iškasti, o iškasus dar ir duobėje it kokiam šernui pasiknisti. Taip kasė jis ir kasė, kasė ir sakė:
– Po šita obelaite jau tikrai bus...
Ir Naglis buvo teisus, tiesa, po devyniasdešimt keturių nesėkmių – paskutinioji obelis, kurios buvo pusė (žr. aukščiau), po savimi slėpė seną skrynelę. Lobio ieškotojas, ją pamatęs, net amo neteko – šis tiesiog pabėgo.
– Sugrįžk, prašau! – bandė šaukti, bet amas tik dar labiau paspartino tempą ir dingo.
Atvėręs skrynią jis amo neteko ir antrą kartą – rado pageltusį popieriaus lapelį su paprasčiausiu užrašu „Nepametęs – neieškok" ir iš piktumo prasmego skradžiai žemę. Tiesa, iš jos vėliau teko atsmegti atgal ir gyventi toliau.
Obelys, tuo tarpu, pasinaudojo laisve ir apsiavusios bėgimo bateliais spruko savo senųjų šeimininkų link, pagerindamos visus obelų bėgimo su kliūtimis rekordus.
– Nebeturi sodo ir obelų – nebeturėsi ir pinigų, – pasakė Nagliui žmona ir nuskubėjo amo pėdomis, tikėdamasi pastarojo glėbyje rasti laimę...
O kita diena prasidėjo įprastai.
– Šiandien aš nesikelsiu, – atsakė Naglis eilinį rytą ir nusisuko į sieną.