Ulrichas Grasnickas (g. 1938), vokiečių poetas, baigė muzikos akademiją Drezdene, gyvena ir dirba Berlyne. Vokietijos rašytojų sąjungos narys. 2015 m. perskaitė į vokiečių kalbą išverstus Dalios Grinkevičiūtės prisiminimus apie tremtį ir paveiktas jos teksto parašė šį eilėraščių ciklą. Kovo 8 d. Atminties bibliotekoje Berlyne vyko Dalios Grinkevičiūtės skaitymai, kuriuose dalyvavo ir pats U. Grasnickas. Daliai Grinkevičiūtei atminti I Balta...
Mano gyvenimas nėra lengvas, bet toks niekada ir neturėjo būti. Jis neturėjo būti joks, tad gal taip ir yra. Sakydamas, kad mano gyvenimas nelengvas, nenoriu skųstis, nes, kad ir koks sunkus būtų, jis vis tiek yra tūkstantį kartu lengvesnis arba sunkesnis nei daugelio kitų. Tačiau taip lyginti yra visiškai nesąžininga, nes man kitų nėra, niekam kitų nėra, o net jei yra, tai jie vis tiek yra kiti, todėl nieko tu ten nepalyginsi. Apie nebuvimą turbūt galėčiau kalbėti visą dieną, o bent...
Lapiūkščių ir skiaučių koriai. Blunkančios pastabos. Aforizmų bloknotai. Užuominų virtinės. Ištraukų ir citatų pogrindžiai. Gramatikos ir sintaksės tomų hegemonija. Vis sunkiau pakelti žodyną. Vartosena pakiša koją galvosenai. Atsiminimų kupetos. Mąstyčių rinkinys (žodį sugalvojo Kauno poetas Aleksas Dabulskis). Sentencijų slėpynės. O kas dar? Įvairūs aplankai. Drėblūs segtuvai. Apšepę bloknotai. Pageltę sąsiuviniai. Lakštų lakštai. Stalčiai. Kertės....
Pirmą pavasario dieną, kai palei šaligatvius dar tebeslūgsojo pirmadienio sniegas, bet dangus jau visiškai giedras, mes apsiavėme kaliošus ir patraukėme saulėtąja Penktosios aveniu puse į Centrinį parką. Čia mes pamatėme... Didžiulius juodus akmenis, kyšančius iš tirpstančių pusnių, jų rauplėtos nugaros blizgėjo tarsi prisikėlusių brontozaurų keteros. Balandį, aptežusiu tvenkinio ledu išdidžiai nužingsniavusį iki krašto ir žiūrintį ančiai į ve...
Pirmą pavasario dieną, kai palei šaligatvius dar tebeslūgsojo pirmadienio sniegas, bet dangus jau visiškai giedras, mes apsiavėme kaliošus ir patraukėme saulėtąja Penktosios aveniu puse į Centrinį parką. Čia mes pamatėme... Didžiulius juodus akmenis, kyšančius iš tirpstančių pusnių, jų rauplėtos nugaros blizgėjo tarsi prisikėlusių brontozaurų keteros. Balandį, aptežusiu tvenkinio ledu išdidžiai nužingsniavusį iki krašto ir žiūrintį ančiai į ve...
Gaikių Maris (tikroji pavardė Maris Rozentalis) – latvių poetas, pirmą poezijos rinkinį „Kuprinė“ išleidęs 2006 m. ir pelnęs geriausio debiuto premiją. 2011 m. pasirodė rinkinys „noriu valgyti“. Latvių kultūros žmonės jį dažnai vadina klajūnu, poetu, hipiu, bliuzo gerbėju, laisvamaniu, bohemistu, netipišku poezijos skaitovu. tekstūros orkestrui degantis fortepijonas ir žirgas? 1.Nejau tai vizija keliasdulkės čigonai žirgaspirks...
Ji nusiperka du skirtingus pyragaičius: vieną su vaisiais ir vaniliniu kremu, kitą – su suflė (biskvitas sulaistytas apelsinų sultimis). Dar neapsisprendė, kurį suvalgys pirmiau. Šiaip ar taip, bus puikus penktadienio vakaras. Įsitaisys ant sofos, suries kojas. Mamos padovanotas naujas šilkinis chalatas su ryškiomis raudonomis rožėmis nepadarytų gėdos net išrankiausiai aukštuomenės panelei. Ne, ji nepretenduoja įsibrauti į jų gretas, nors artimieji ir s...
Bragi Ólafssonas (g. 1962 m.) – islandų rašytojas, tarptautinėje arenoje geriau žinomas kaip avangardinės grupės „The Sugarcubes“, atnešusios šlovę Björk, bosistas. Yra dirbęs bankininku, paštininku, pardavėju ir žurnalistu. Su grupe daug keliavo po pasaulį, įrašė tris albumus. Tarp jo darbų rasime ne tik poezijos ar grožinės literatūros vertimų iš ispanų, anglų ir prancūzų kalbų į islandų, bet ir radijo vaidinimą bei du spe...
* * * Vieni žaidžia su lėlėm, kiti su mašinėlėm, dar kiti su krūvom nukritusių lapų, o mudu su Senoliu žaidžiam slėpynių, sekam pasakas ir vienas kitą. * * * Užrašyk, prašo Senolis, mano haiku, padiktuosiu tau, arba nupiešk, paimu pieštuką ir popieriaus lapą, Senolis tyli, na, sakau, diktuok, Senoli, Senolis suraito man špygą, štai tau saulės spindulėlis, tepasako, ir užmiega. * * * „Turbūt / velnioniškai / smagu / pamyžt / nuo d...
Romano ištrauka Estera ir vėl neprisidėjo prie visuotinio, bet liudytojų dvasios būseną neabejotinai apibūdinančio šurmulio, jis nė nemanė ką nors smerkti – tik stengėsi susiorientuoti ir viską pasverti kaip žmogus, kuriam buvo vienodai svarbi ir ta pati kalba, ir jos klausančių žmonių reakcija, bet – nori nenori derėjo savo prašymą pritaikyti prie tyrimo komiteto nuotaikos – svarbiausia tai, kad buvo neįmanoma nuspėti, ką apie Valuškos by...