Asmeninio archyvo nuotr. Tomo Šaltmerio (g. 1973) autobiografinės prozos rinkinys „A noji?“ („Ar nori? / Ar sutinki?“) parašytas telšiškių tarme. Nors lietuviai iki šiol vengia tarmiškos kalbos, autorius žemaitiškai kalba kasdienybėje ir rašo literatūrinius tekstus. Rinkinys atskleidžia jo patirtis ir apmąstymus, perteikia neįtikėtinus nuotykius, patirtus XX a. ir XXI a. sandūroje Telšiuose ir Čikag...
Asmeninio archyvo nuotr. Varna Vis sugrįžtu į pradžią, sukdamas ratus atsiduriu tame pačiame taške, kur viskas baigėsi. Šįryt prie namų radau varną, ji gulėjo ant žemės šalia seno uosio išpuvusiu ir užmūrytu kamienu. Nugaišę balandžiai mieste manęs nestebina, tačiau varnos – jos ne iš tų paukščių, kurie krenta. Tiesiog kartais viskas aplink atrodo pernelyg įprasta, kad galėtų pasikeisti. Paskutiniais metais tėvas vis kartodavo, k...
Karolio Karpavičiaus nuotr. Pirmąsyk atvykau į Varšuvą iš Suvalkų, kur lankiau Nierką. Su juo rūkėm žolę susisukę į antklodes, nes dingo šildymas, ir valgėm, Nierkos žodžiais, jo mamos neskaniąją picą; ji iš tikrųjų buvo labai neskani. Bet, kaip sakė Nierka, jo mamos lenkui patiko. Ne itin pamenu, ką tąsyk veikiau, tą pirmą sykį Varšuvoje. Geriausiai atsimenu, kaip su Špūle sėdėjome prie kompo ir klausėme jo muzikos, – tai ir viskas. Po...
Marcinas Wicha (1972–2025) – lenkų grafikos dizaineris, knygų vaikams autorius, eseistas. Įvairiems leidiniams kūrė dizainą, piešė karikatūras, rašė feljetonus. 2017 m. pasirodžiusi knyga „Daiktai, kurių neišmečiau“ („Rzeczy, których nie wyrzuciłem“) pelnė prestižiškiausią Lenkijoje „Nikės“ apdovanojimą (taip pat ir skaitytojų „Nikę“), „Politikos“ žurnalo skiriamą „Pasą“, Witold...
Oregone gyvenančios rašytojos Lidios Yuknavitch (g. 1963) tėvo proseneliai Juknevičiai emigravo į Jungtines Valstijas. Interviu ir esė rašytoja dažnai prisimena močiutę, mažametei anūkei pasakojusią legendas apie Eglę žalčių karalienę ir vandenų deivę Laumę. Sulaukusi dvidešimties ji pasikeitė amerikietišką Yukman pavardę į lietuviškesnę, nors Lietuvoje Yuknavitch pavardė mažai kam girdėta. L. Yuknavitch pasakoja atvirai ir drastiškai, nelyg demonstruod...
Stojus lapkričiui, kai sniego laukimas mūsų kraštuose slegia ne menkiau nei lediniai lietūs, po trejų metų pertraukos apsilankiau gimtajame mieste. Viešnagės būta trumpos, bet turiningos. Nesitikėjau nieko ypatingo. Senu papratimu kelis kartus pavaikštinėjau pagrindinėmis gatvėmis, sykį pasivažinėjau troleibusu – ir sutikau Borchesą. Tai girdėdami, veikiausiai pasukiosite pirštu prie smilkinio. Atvirai tariant, ir man kilo abejonių, nors iš...
Asmeninio archyvo nuotr. Akacijos šakos, uždengusios posūkį į kiemą, neleido pamatyti, kuris kaimynas sugrįžo. Aliejus keptuvėje supukšnojo tiksliai sulig laikmačio skambučiu. Ji tvarkingai išliejo blyno apskritimą, paskui dar vieną ir trečią, stengdamasi, kad kepiniai būtų kuo vienodesni. Jis sėdėjo prie stalo, vangų žvilgsnį įbedęs į monolitą, stūksantį kitoje gatvės pusėje. Nežinia, ką jis ten matė. O ji – matė. Matė jo sukritusį veidą, kas dieną niūranči...
Pirma dalis Niekieno sūnus – Vaike. Staigiai atsisuku. Palikęs kavą ant baro dairausi išėjimo. Per vėlu: nugaron įremtas pistoleto vamzdis mane jau stumia durų link. – Žiūrėk tiesiai, – pagrasina, kai grįžteliu jūros pusėn. Greta šaligatvio stovi „Fiat Millecento“. Vos mus išvydęs pro užpakalinio vaizdo veidrodėlį, vairuotojas įjungia...
Pro drabužius kiaurai smelkiasi ryto drėgmė. Nors saulės disko nematyti, jį užstoja medžiai, daiktų kontūrai jau ryškūs – vadinasi, buvau prisnūdęs. Kaklu ropoja skruzdėlės, į rankovę įlindęs kažkoks dygliuotas vabalas. Ant veido prikritę lapų, spyglių, sudžiūvusių šakelių. Antakyje įsitaisęs laumžirgis. Atsargiai, kad nesukelčiau triukšmo, po vieną surenku nuo savęs vabzdžius. Lėtai traiškau jų keramines arba vilnones nugarėles. Vos pajutęs ant pir&sca...