Didysis gyvenimas yra panašus į gigantiškus pasakojimus: jie tave bando užvaldyti, pavergti raidės disciplinai, valdingai vizijai, alinančiai misijai, o už paklusimą žada nemirtingumą ar bent jau vietą istorijos vadovėlyje ir garbės lentą ant kokio seno namo sienos. Už tai didžiojo gyvenimo idėja reikalauja visapusiško pasiaukojimo, įvairovės ir pagundų išsižadėjimo. Pasikliauti didžiaisiais pasakojimais yra tarsi žaisti kazino rulete: gali viską pastatyti ant vieno skaičiaus (šansas 1 iš 37) ir viltis, kad laimėsi. Jūs galite būti šėtoniškai ar šventai įsitikinę savo pasirinkimu, tačiau tai nepadės. Ruletė sukasi greitai ir nuo pralaimėjimo skiria sekundės. Mūsų gyvenimas žmonijos istorijos požiūriu tęsiasi dar trumpiau nei žaidimas prie ruletės stalo, o šansai dar mažesni. Istorijos kazino visada laimi pats kazino arba, kaip sako Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis, laimi gudrusis, klastingasis protas. Todėl geriau ne žaisti didžiojo gyvenimo žaidimą, o kurti savo mažuosius gyvenimus be jokio lošimo. Ką sukuri pats, tą ir turi, nors už tai veikiausiai garbės lentos nenusipelnysite. Tačiau norint gyventi gyvenimų gausą reikia pakeisti požiūrį į mitus, ideologijas, religijas ir istoriją.

Iškritusi XIII Taro korta, nors ir vaizduoja mirtingųjų galvas pjaunančią giltinę, nešneka apie mūsų būties pabaigą, nebent jūs gyvenate pagal didžiojo pasakojimo scenarijų. Tada iš tiesų – ji pranašauja žlugimą. Tačiau, jei tik atversite akis ir įsiklausysite į gyvenimo stilių bei žanrų įvairovę, ši korta žada radikalius ir net labai teigiamus pokyčius. Galbūt ryt jums nusišypsos laimė arba pats sukursite šitą galimybę: atversite duris į dar vieną savo mažąjį gyvenimą. Paprastai ten įžengiama susidomėjus, net susižavėjus, su keistais lūkesčiais. Pavyzdžiui, jei buvote visavalgis, bet atradote malonumą būti vegetaru ir taip pat mąstančių bičiulių, – tai ir yra žengimas iš vieno, gal didesnio gyvenimo į kiek mažesnį, bet kupiną kitokio žavesio. Jei klausėtės tik populiariosios muzikos, gotikinis rokas jus gali nustebinti, bet bus radikalesnis posūkis, jei imsite ne tik klausytis dodekafoninės klasikos, bet ir rasite draugų, su kuriais ja galite pasidalyti. Jei skaitėte klasikinius meilės romanus, įžengus į maginės fantastikos (fantasy), keistosios literatūros (weird fiction) pasaulius jūsų vaizduotės lauks daug netikėtumų. Taigi, per savo fizinės būties laiką kiek­vienas gali nugyventi daug mažųjų gyvenimų, be to, kiekvieną iš jų pakankamai turiningai. Taip prasideda gyvenimai po gyvenimų, ir tam nebūtina laukti pensijos.

XV a. Taro korta

 

Mažieji gyvenimai kartu su draugais ar panašiai jaučiančiais žmonėmis iš pradžių jums sukurs tik naują reikšmių aibę, kurią vartosite, pavyzdžiui, klausydamiesi naujo stiliaus ar žanro muzikos, bet ir patys galite įsitraukti į pasakojimo ir vaizdavimo, net tikėjimo ar žodyno kūrybą, – tada pamažu atsivers mažieji simboliniai pasauliai. Tokiu atveju gyvenimas po gyvenimo atrodo kaip nuolatinė altervencija ir įsikitinimas (nepainiokite su įsitikinimais). Šie du mano žodžiai sako paprastą dalyką: altervencija yra alternatyvos įskiepijimas, įtraukimas į mūsų mažuosius, o kartais ir didžiuosius gyvenimus. Kartais ši graži alternatyva gali išgelbėti žmogų, kaip meilė naminiams gyvūnams gali sulaikyti nuo dalyvavimo okupacinėje kariuomenėje su jos Didžiojo karo mitu. Katės ir šunys ne vienam rusui galėjo tapti alternatyva pražūtingam troškimui užsidirbti žudant ukrainiečius. Tereikėjo kam nors padovanoti porą šuniukų ir paraginti jais rūpintis. Taip šiuo metu vykdoma socialinė reabilitacija kalėjimuose, kai seni recidyvistai išmoksta rūpintis mažaisiais mūsų gyvenimo pakeleiviais ir iš naujo prabunda jų jautrumas.

Žinoma, tai labai naivus siūlymas, tačiau jis paaiškina logiką, kaip veikia įsikišimas, gundymas, viliojimas, suvedžiojimas – altervencija – į kito gyvenimą: per dovaną, kvietimą, įtraukimą į naują muzikos stilių, naują draugystės ir meilės aplinką. Pavyzdžiui, roko muzika ir hipsteriškas gyvenimas išgelbėjo ne vieną nuo noro kariauti Vietname per JAV intervenciją arba apskritai kariauti, radikaliai pakeitė komjaunimo idėja patikėjusį jaunuolį Sovietų Sąjungoje. Ateini, pasiūlai, suvilioji, įtrauki jį į kitą pasaulį: tai ir yra kūrybinė arba socialinė altervencija. Tas pats su įsikitinimais. Altervencija siūlo galimybę tapti kitokiam. Senovės Romos poetui Ovidijui metamorfozė yra perėjimas į radikaliai kitą būtį. Mažųjų gyvenimų atveju tai tiesiog radikalus reikšmių ir vaizdų, muzikos ir skonio, tikėjimo ir mito pakeitimas. Į naujus gyvenimus po gyvenimų žengiama įsikitinant. Pavyzdžiui, doras krikščionis įsimyli ir tampa Romuvos, tautinio tikėjimo puoselėtoju, o vaidilutės altervencija paskatina jį įsikitinti.

Šiandien, kai Apšvietos epocha, prasidėjusi su Jeano-Jacques’o Rousseau ir Immanuelio Kanto kūriniais, artėja prie pabaigos, kai vietoj tikėjimo klasikiniais mokslais įsigali fantazija, fantastika, radikali vaizduotė ir net naujojo mokslo alternatyvos, įsikitinimo ir altervencijos nuostatos, atveriančios gyvenimo po gyvenimo šansus, tampa ypač aktualios ir politiškai svarbios. Ateina ne tamsioji ir ne neoreakcinė Apšvieta, o daugybės simbolinių pasaulių galimybė, kurių kiekvienas turi savo kalbą ir įgūdžius.

Taigi, gyvenimas po gyvenimo yra metamorfozių tėkmė. Tai daug radikaliau ir įtraukiau, nei tiesiog pripažinti kitą rasę, seksualumą ar religiją šalia savęs, kai patys pasiliekate tokie patys, nepakitę. Tiesa, visuomenei, kuri gyvena pagal didžiųjų pasakojimų dėsnius ir viso gyvenimo prasmę stato ant vieno kazino langelio, labai sunku paaiškinti, ką jūs veikiate. Tačiau kūrybingi menininkai šitą dalyką supras. Gyvenimas po gyvenimo reiškia, kad galite pradėti mokytis groti pianinu senatvėje, kai, atrodo, jūsų rankos surambėjusios. Vis dėlto tai tikrai nesutrukdys išmokti groti bent jau įvairių kūrinių užuominas. O taiklių užuominų kartais visiškai pakanka tam, kad atvertumėte nematytus horizontus. 

Kapitalizmas yra toks pat nirtulingas, kaip ir viena tauta, vienas tikėjimas ir vienas vadas. Kapitalizmas nori, kad būtumėte geras darbuotojas ir aktyvus vartotojas iki pat pensijos. O paskui jus išmes kaip sudėvėtą prekę į kokį nors „Humanos“ projektą. Panašiai kalbės ir vienos tautos, ir vieno tikėjimo patriotas, kviesdamas ginti didįjį pasakojimą savo krauju ar net aukojant gyvybę. Bet ginti galima ir teisę į daugelį mažųjų pasakojimų, kintančių gyvenimų, teisę į metamorfozę, į altervencijų ir įsikitinimų gausą, į daug mažųjų laimių. Kuriant daugelį mažųjų pasaulių sumažėja propagandos – savos ir priešiškos – įtaka bei galia, kritika tampa daugiaspalvė, o balsai įvairūs.