Iš ciklo „Menas ir antropocenas“

 

Antropocentrinė krizė negali būti sprendžiama tik diagnostiniais metodais, tam reikalingi ir įsivaizduojami pokyčiai, kurie keičia meno ir kūrybos formas, skatina angažuotis atsakingam veiksmui ir etiniam aktyvizmui. Ar menas gali duoti atsakymus sprendžiant ekologinę aplinkos krizę?

 

Faktas, kad esame patekę į beprecedenčio masto ekologinę mutaciją, kurią galima vadinti antropocenu, kiekvieną skatina ir įpareigoja atsigręžti į ankstesnes, ikimoderniąsias gamtos sampratas. Modernusis laikotarpis, kuriame gyvename, negali padėti išspręsti to, kas svarbiausia. Antropoceno ambivalentiškumas skatina mąstyti ne tik apie žmogaus poveikį Žemės geologinei raidai, bet ir apie posthumanistinę gyvybės sampratą. Jeigu prisiimtume atsakomybę ir bandytume suvokti turį galią transformuoti planetą, imtume ją keisti į gera ieškodami gilesnio gamtos supratimo. Ar vis dar galime pasikliauti nuo­stata, kad menas išgelbės pasaulį?

Pasitelkus meną ar vizualinį aktyvizmą galėtume priartėti prie etinių gyvojo pasaulio aspektų taip peržengdami ir etinio politinio ignoravimo ribas. Menas gali apmąstyti ir reprezentuoti planetos pokyčius, kurie priartintų ir leistų kitu rakursu matyti globalius žmogaus veiklos pėdsakus. Būtent antropoceno estetinio ir kapitalistinio komplekso kontekste vizualizavimas yra ekologijos politikos esmė. Todėl ieškoma būdų, kaip antropoceno akivaizdoje pasitelkiant vizualiką skatinti ekologinį emancipacinį procesą ir siekti aplinkos, socialinio ir klimato balanso. Ar tik nereikėtų šiek tiek nutolti nuo menamos mėlynosios planetos įvaizdžio, kaip globalizacijos idealų metaforos, kad galėtume imtis veiksmų?

Iš tiesų juk menas, apmąstantis antropoceną per vizualumą, dažnai įgalina net tam tikrą jautrumo režimą. Apmąstant šiandienos situaciją vaizdai generuojami ir interpretuojami nuolat, ieškoma tinkamų vizualinės prieigos formų. Menui būdingas gebėjimas padėti įsisąmoninti, suvokti esminius tikrovės aspektus, menas yra tarpininkas. Tačiau paveikumo aspektas meno kūrinyje yra neatsiejamas ir nuo etinės bei politinės laikysenos.

Pastarųjų metų meno lauke dėmesys telktas į gamtoje egzistuojantį tarprūšinį intelektą, ekosistemas. Tai vienas iš kelių atverti bendradarbiavimo erd­vę tiek tarprūšinės individų sąveikos tinklams, tiek skirtingoms kultūrinėms sistemoms. Vienas tokių pavyzdžių – Pierre’o Huyghe’o kūrinys, meninis manifestas „Exomind“, vaizduojantis moters figūrą su bičių spiečiumi ant pečių, išryškinantis tarprūšinius santykius, ne kaip sąlygą, o kaip simbiotinio gyvenimo poveikį, dėl kurio atsiranda sąmoningumas, spontaniškumas.

Kitas meno sąveikos pavyzdys – tarpdisciplininė paroda „Mes medžiai“ („Nous les arbre / Trees“, 2019, „Fondation Cartier“, Paryžius), kurios idėja nebuvo naujai įvaizdinti medžius, bet bandyti juos prakalbinti. Įvairūs meniniai projektai skatino ne tik mažinti miškų kirtimą, bet ir ieškoti miško ir miesto sąsajų. Tyrinėdamas medžius menininkas ir botanikas Francis Hallé pastebėjo: jei botanikas nori suprasti ir pažinti medžių struktūrą, tai turi tapti menininku ir tik piešdamas gali perprasti augalo gyvybinę struktūrą.

Pastarojo meto Venecijos bienalėse vis dažniau galima pastebėti meninių projektų, susijusių su biokomunikacija ir ekologinės bei geologinės estetikos prieigomis. 2019 m. bienalėje „Auksinį liūtą“ laimėjęs Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės performansas „Saulė ir jūra (Marina)“ – tai sig­nalas ne tik apie nykstančius gyvybės ženklus, bet ir apie neįprastus pasikeitimus, suardančius metų laikų ciklą: paplūdimyje besiilsintys žmonės sukuria kasdienybės rutinos ir artėjančios ateities grėsmės kont­rastą. Šis projekto sprendimas kelia ne tik klimato kaitos klausimą, bet ir verčia sugrįžti prie jau minėtos žmogaus išcentravimo pozicijos.

 

„Elemental. Chileans and Mapuche? Building places to get to know each other (Künü)“, kuratoriai Alejandro Aravena, Gonzalo Arteaga, Victor Oddo, Diego Torres, Juan Cerda (Venecijos architektūros bienalė, 2021). Tomos Gudelytės nuotrauka

 

Venecijos architektūros bienalėje (2021), kurios tema „Kaip mes toliau kartu gyvensime“ („How will we live together?“), irgi mėginama ieškoti būdų, kaip sugyventi. Bienalėje Julijonas Urbonas ir jo įsteigta Lietuvos erdvės agentūra pristatė „Planetą iš žmonių“, kuri siūlo išjudinti ne tik architektūros, bet ir kitų disciplinų pamatus. J. Urbonas, ne vienerius metus meniniuose projektuose tyrinėjantis gravitaciją, pasitelkdamas skenerį, kuris kūną paverčia trimate astrofizikine figūra, siūlo žmones katapultuoti ir traukiant juos vieną prie kito suformuoti planetą iš kūnų. Be viso to, vienoje iš projekto dalių yra naudojamas perdirbtas plastikas – jis nėra lengvai atpažįstamas, bet tampa nuoroda iš ateities. Kūrinio ašimi virsta etinės bei estetinės planetos ir kosmoso problemos, peržengiančios antropocentrinio suvokimo ribas.

Tai tik keletas pavyzdžių, kalbančių apie nykstantį natūralų gyvenimo būdą, nuorodos, kad žmonės tėra tik viena iš daugelio gyvybės rūšių.

 

Fotoreportažas iš 2021-ųjų Venecijos architektūros bienalės ČIA

 

Toma Gudelytė. Kaip mes toliau kartu gyvensime ČIA