Irena Ramoškaitė. Rusiškasis sizifas – Andrejus Sacharovas

 

Andrejus Sacharovas (1921–1989), kurio šimtmetį pasaulis mini gegužės 21 d., – vienas žinomiausių XX a. fizikų, garsiausias rusų disidentas ir žmogaus teisių gynėjas. Asmenybės mastą geriausiai apibūdina kraštutinumai: iš pradžių vandenilinės bombos tėvas, Stalino bei Lenino premijų laureatas, triskart Socialistinio darbo didvyris... Vėliau – humanistas, Nobelio taikos premijos laureatas, liaudies priešas, dieną naktį saugomas tremtinys (saugumiečiai laiptų aikštelėje prie jo buto net buvo pasistatę sulankstomą lovelę, kad galėtų pakaitomis numigti), 1986 m. Michailo Gorbačiovo nurodymu grąžintas į Maskvą ir išrinktas Aukščiausiosios Tarybos deputatu; mąstytojas, publicistas, „Prisiminimų“, kuriuos ką tik lietuviškai išleido „Briedžio“ leidykla, autorius.

 

Irena Ramoškaitė. Rusiškasis sizifas –  Andrejus Sacharovas
A. Sacharovo sukurtos vandenilinės bombos išbandymas Semipalatinsko poligone. Nuotrauka iš Rusijos federalinės atominės energetikos agentūros archyvo

 

„Prisiminimai“

Vien „Prisiminimų“, kurie toliau bus cituojami, istorija verta atskiros knygos. 3 kartus jau bebaigiamą rank­raštį pavogė KGB: kartą įsibrovus į butą, kartą dantų klinikoje, kartą mašinoje A. Sacharovą apsvaiginus nežinoma medžiaga. O autorius kaskart sėsdavo rašyti iš pradžių. Prisimindamas 1981 m. vagystę iš buto A. Sacharovas rašo: „Tai buvo pirmoji vagystė arba konfiskavimas – vadinkite, kaip norite, – ilgametėje mano Sizifo darbo istorijoje. Bet mano lemtis buvo kiek kitokia nei šio mitologinio personažo – kalno viršūnėje visad likdavo gabalėlis mano su tokiomis kančiomis užritinto akmens. Regis, Sizifas buvo nuteistas už tai, kad nepanoro mirti, kai šito iš jo pareikalavo dievai. Ką gi, tokiu atveju galima pratęsti analogiją – aš nepanorau nutilti, kaip troško „žemės dievai“...“

 

Karo kultas

A. Sacharovas brendo baimės persmelktoje šalyje – tai buvo 1937-ieji, „visu pajėgumu veikė organizuota masinio naikinimo – Kolymos mirtininkų ir kitų lagerių – sistema“, glumino „aljanso su Hitleriu, taikos ir draugystės su fašizmu metai“. „Prisiminimuose“ A. Sacharovas rašo: „Stalino susitarimas su Hitleriu pasirodė esąs karo paleidimo mechanizmas, tapo jo tiesiogine priežastimi. Žinoma, kartu su Miuncheno susitarimais, bet ir šie iš dalies gimė dėl Vakarų nepasitikėjimo nusikalstamu Stalino režimu. Viena iš priežasčių, kodėl Hitleris užėmė valdžią, – tai Stalino vykdyta socialdemokratijos žlugdymo politika, o žvelgiant giliau – bendra pasaulio destabilizacija, kurią sukėlė mūsų šalies politika. Apie slaptus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos susitarimo straipsnius tapo žinoma tik kur kas vėliau. Bet jau tada buvome Lenkijos pasidalijimo tarp SSRS ir Vokietijos, Suomijos užpuolimo, Baltijos šalių ir Besarabijos užgrobimo liudytojai. Akivaizdu, kad visa tai tapo įmanoma tik dėl 1939–1941 m. nusistovėjusių „ypatingų“ santykių su Hitleriu“, – šios prieš 40 metų išsakytos mintys nūdienos Rusijoje laikomos ekstremizmu. Beje, pasak pub­licisto Dmitrijaus Bykovo, šiais laikais Rusijoje A. Sacharovui būtų dar sunkiau nei sovietmečiu.

Ir sovietmečio, ir nūdienos (gal net labiau!) Rusijai tinka A. Sacharovo žodžiai, kad „stiprius, tikrus žmonių jausmus – neapykantą karui ir išdidumą dėl to, kas nuveikta kare, nūnai dažnai eksploatuoja oficiali propaganda – tiesiog dėl to, kad daugiau nėra ko eksp­loatuoti. (...) esama ir manipuliacijų, gyvas Didžiojo tėvynės karo kultas, tarnaujantis politiniams nūdienos tikslams. O tai šlykštu ir pavojinga!“

 

Gera fizika

1938 m. A. Sacharovas be egzaminų buvo priimtas į Maskvos valstybinio universiteto Fizikos fakultetą, o baigęs studijas toliau mokėsi aspirantūroje. „Baigiantis 1946 m. gavau keistą laišką – mane prašė tam tikru laiku ateiti į viešbučio „Pekinas“ 91-ąjį kambarį. Tai buvo ir kažkaip neįtikinamai argumentuota, dabar neprisimenu. Viešbutis „Pekinas“ yra Majakovskio aikštės kampe, netoli mano tėvų, ir aš tiesiai iš jų nuėjau nurodytu adresu. Kambarys buvo apstatytas kaip tipiškas tarnybinis kabinetas: T raidės formos stalas, Stalino portretas ant sienos ir t. t. Prie stalo sėdintis žmogus atsistojo manęs pasitikti, pasiūlė sėsti, prisistatė kaip „generolas Zverevas“ ir tarė:

– Mes (jis nepatikslino, kas tie mes) seniai stebime jūsų pasiekimus mokslo srityje. Siūlome baigus aspirantūrą pereiti dirbti į mūsų sistemą ir dalyvauti vykdant svarbias vyriausybės užduotis. Pas mus turėsite visas galimybes dirbti mokslinį darbą – geresnes nei kur kitur, geriausias bibliotekas su viso pasaulio moksline literatūra, pas mus – ir visi dideli greitintuvai, ir geriausios materialinės sąlygos. Mes žinome – susiduriate su dideliais sunkumais dėl gyvenamojo ploto. Jeigu dabar iš principo sutiksite, skirsime jums butą Maskvoje – jis liks jums, net jei būsit laikinai išsiųstas dirbti į kitą vietą.“

Tąkart A. Sacharovas atsisakė, nors su žmona ir dukra tuo metu gyveno 14 m2 kambarėlyje malkomis kūrenamame, be vonios, su bendru tualetu ir virtuve komunaliniame bute.

 

20 metų objekte

„1948 m. manęs jau niekas neklausė“, – rašo A. Sacharovas. 1949 m. birželį prie trobos, kurioje vasarojo Sacharovų šeima, sustojo automobilis, iš jo išlipo karininkas ir nurodė adresą, kuriuo būtina vykti. Nuvykęs, kur nurodyta, A. Sacharovas rado „Vaisių ir daržovių bazę“ su pusrūsyje domino lošiančiais „darbininkais“, kur jam buvo išduotas leidimas į „objektą“, vykdantį Berijos administruojamą projektą. „...pasišokinėdami per duobes važiavome lauko keliu. Nesulėtinę greičio pralėkdavome dar tik bundančius kaimus. Blyškioje priešaušrio sambrėškoje į akis krito sugriuvusios, prastai dengtos – didžiuma senais šiaudais ar beveik sutrešusiomis skiedromis – trobos: kažkokie sudriskę skarmalai ant virvių, vis dar perkarę (nors vasara) ir nešvarūs kolchozo galvijai. Mašina, važiavusi priešais mus, pritrėškė per kelią bėgančią vištą. Nestabdydami lėkėme toliau per laukus ir skurdžius miškelius. Staiga mašina sustojo. Priekyje buvo „zona“ – dvi eilės spyg­liuotos vielos ant aukštų stulpų, tarp jų suartos žemės ruožas („gimtieji spygliai“, kaip mes sakydavom privažiavę ar priskridę objektą).“ Nežinia, ko daugiau šiame graudžiame peizaže: siaubo ar rusiškos savigailos... Ir šiais laikais eskaluojamas aukos kompleksas, iš kurio A. Sacharovui vėliau pavyko išsivaduoti.

Čia A. Sacharovas praleido apie 20 metų. Objektas buvo taip įslaptintas, kad jame nebuvo net spausdinimo mašinėlių – visos ataskaitos slaptumo sumetimais buvo rašomos ir perrašomos ranka – tai 11-asis konstruktorių biuras Sarove, buvusiame vienuolyne, kurio kaimynystėje – lageris, o generalke vadinamą viršininkų valgyklą, kur pietaudavo ir A. Sacharovas, puošė kalinės ištapytos žvaigždės.

A. Sacharovas dirbo kaip apsėstas: sprendimai ateidavo stovint eilėje į pirtį, važiuojant traukiniu, miegant. Nuo 1949 m. jis daugiausia nagrinėjo valdomos termobranduolinės sintezės problemas. Savo įsitraukimą ir aktyvumą, kaip ir Fermis jis aiškina tuo, kad tai – „gera fizika“. Tačiau tai nebuvo svarbiausia. Dar labiau veikė bendra šaraškės (kalėjimo tipo NKVD priklausiusios mokslinės įstaigos, – I. R.) atmosfera: visiška nelaisvė, nepaprastas intensyvumas, solidarumas, jausmas, kad gelbėji pasaulį – jausmai, kuriais ir dabar manipuliuoja Rusijos propaganda. „Aš negalėjau nesuvokti, kokiais baisiais, nežmoniškais dalykais mes užsiimame. Bet juk neseniai pasibaigęs karas taip pat buvo nežmoniškas dalykas. Nekariavau tame kare, tačiau jaučiausi esąs šio mokslo ir technikos karo dalyvis.“

 

Irena Ramoškaitė. Rusiškasis sizifas –  Andrejus Sacharovas
Andrejus Sacharovas. Nuotrauka iš Sacharovo centro archyvo

 

Bombos bandymai

Šalyje brendo dideli įvykiai. Mirė Stalinas. Pasakodamas apie savo reakciją į tautų tėvo mirtį A. Sacharovas svarsto, kaip giliai į pasąmonę prasismelkia propaganda: „Aš tomis dienomis, taip sakant, praskydau. Laiške Klavai (suprantama, skirtame tik jai vienai) parašiau: „Mane sujaudino didžio žmogaus mirtis. Mąstau apie jo žmogiškumą.“

Dėl pastarojo žodžio nesu visiškai tikras, bet buvo kažkas tokio. Labai greitai prisiminus tuos žodžius mane išpildavo raudonis. Kaip paaiškinti, iš kur jie atsirado? Ir dabar iki galo šito nesuprantu. Juk aš jau daug žinojau apie siaubingus nusikaltimus: niekuo neprasikaltusių žmonių areštus, kankinimus, badą, prievartą. Negalėjau kitaip mąstyti apie viso šito kaltininkus, kaip tik su pasipiktinimu ir pasišlykštėjimu. Žinoma, žinojau toli gražu ne viską ir nebuvau susidaręs viso vaizdo. Kažkur pasąmonėje tūnojo propagandos įteigta mintis, kad žiaurumai vykstant didiems istorijos įvykiams neišvengiami (juk mišką kertant skiedros lekia). Dar mane, suprantama, veikė bendra gedulo, laidotuvių atmosfera – emocinis visuotinio pavaldumo mirčiai pojūtis.“

Netrukus po šių įvykių, 1953 m. rugpjūčio 12 d., Semipalatinsko poligone išbandyta Sacharovo bomba. Pasaulis dar nespėjo su palengvėjimu atsidusti po Stalino, svajojusio apie naują pasaulinį karą ir jam besiruošusio, mirties, kai paaiškėjo, kad TSRS nelėtina ginklavimosi tempų. Tiesą sakant, nesėdėjo rankų sudėję ir Vakarai. A. Sacharovas bene pirmasis suprato, kad išlaikant branduolinio pariteto principą bomba niekada nebus panaudota.

A. Sacharovas iš paskutiniųjų kovojo, kad branduolinių valstybių konstitucijose būtų įtvirtinta nuostata laikytis atsakomojo smūgio doktrinos. 1989 m. lapkričio pabaigoje, likus 17 dienų iki mirties (nužudymo?), A. Sacharovas perdavė M. Gorbačiovui Sovietinių Europos ir Azijos Respublikų Sąjungos (taip jis siūlė pervadinti TSRS) Konstitucijos projektą. Jame numatyta, kad „Sąjunga patvirtina principingai atsisakanti pirmoji panaudoti branduolinį ginklą. Branduolinis bet kurio tipo ir paskirties ginklas gali būti panaudotas tik sankcionavus vyriausiajam šalies ginkluotųjų pajėgų vadui, jei yra patikimų duomenų, kad priešas panaudojo branduolinį ginklą ir nebėra kitų būdų išspręsti konfliktą. Vyriausiasis vadas turi teisę atšaukti branduolinę ataką, jei ji inicijuota per klaidą, be kita ko, – ir sunaikinti skrendančias per klaidą paleistas tarpkontinentines raketas.“ Branduolinė dabartinės Rusijos Federacijos doktrina, deja, nepanaši į sacharoviškąją.

 

Smūginė banga

Metams bėgant A. Sacharovas vis daugiau mąstė apie moralinius branduolinių sprogdinimų aspektus: „Buvo žinoma, kad vykdant antžeminius sprogdinimus susidaro radioaktyvusis šleifas (radioaktyviųjų nuosėdų juostos), bet niekas nepagalvojo, kad įvykus labai galingam sprogimui, kurio tikėjomės, tasai šleifas nusitęs toli už poligono ribų ir sukels pavojų daugybei tūkstančių žmonių, nieko bendra neturinčių su mūsų reikalais ir nenumanančių apie virš jų pakibusią grėsmę gyvybei ir sveikatai.

Užsiėmę paties gaminio ruošimu ir skaičiavimais ar organizaciniais klausimais mes visi paleidome tai iš akių – dar vienas pavyzdys, kad sprendžiant svarbiausius klausimus neapsižiūrėjimų būna ne rečiau, o, ko gero, net dažniau, nei sprendžiant ne tokius esminius!“

Atliekant bandymus pridarydavo bėdų ir smūginė banga, pavyzdžiui, per bandymą 1955 m. lapkričio 22-ąją smūginei bangai užvertus tranšėją žuvo kareivis, įgriuvus palatos luboms kaimo ligoninėje kelioms moterims lūžo stuburai, užgriuvus primityvios slėptuvės, kur buvo įsakyta lindėti vietos gyventojams, perdangai, žuvo 2 metukų mergaitė...

1957 m. A. Sacharovas parašė straipsnį „Radioaktyvioji branduolinių sprogimų anglis ir neslenkstiniai bio­loginiai reiškiniai“. Jame kalbama, kad toliau tęsiant branduolinius bandymus (ypač kai sprogimas įvyksta ore, t. y. kai radioaktyviosios medžiagos išnešiojamos po visą Žemę, tiksliau, po visą pusrutulį) įvyks ekologinė katastrofa, – tai nusikaltimas žmonijai. Jis dėjo daug pastangų, kad būtų pasirašyta sutartis dėl branduolinio ginklo bandymų atmosferoje, kosmose ir po vandeniu uždraudimo. Ją pasirašius „1963 m. branduoliniai bandymai buvo „nuvyti po žeme“, biologiniai branduolinės radiacijos efektai nustojo jaudinti žmones...“ Juos į avansceną vėl išvedė Černobylio katastrofa.“

 

Tremtis

„1979 m. TSRS įvedė kariuomenę į Afganistaną. Specia­lusis KGB būrys sušaudė valstybės vadovą Hafizullah Aminą ir tos akcijos liudytojus. Babrakas Karmalis (per Taškento radiją) paskelbė, kad sudaryta nauja vyriausybė. Sovietų kariuomenė stojo į mūšį su partizanais; prasidėjo antipartizaninis karas, iš tikrųjų – karas prieš afganų tautą.“ A. Sacharovas griežtai smerkė šį karą: „Tikroji sovietų įsiveržimo priežastis ta, kad tai – dalis sovietų ekspansijos. (...) Afganistanas buvo vertinamas kaip strateginis placdarmas siekiant sovietinio viešpatavimo dideliame gretimame regione.“

Griežtai pasmerkęs TSRS vykdomą agresiją A. Sacharovas sulaukė bausmės – buvo ištremtas į Gorkį. Metų metus vienintelė jo galimybė susisiekti su pasauliu buvo žmona ir bendražygė Jelena Boner, kuri vėliau buvo nuteista ir ištremta. Prie durų pasikeisdami budėjo „kone pusė šimto jaunų, sveikų gražuoliukų, dieną naktį septynerius metus persekiojusių mus – du senus, ligotus, atskirtus nuo viso pasaulio žmones, – rašo Jelena Boner savo prisiminimuose, simboliškai pavadintuose „Post scriptum“. – Kur jie dabar? Kokio „kuriamojo“ darbo ėmėsi? (...) Gal jie ir dabar dar tūno gynyboje prieš mus, tik jau kaip „nematomo fronto kariai“?“ Kariai, kurie, beje, nesibodėjo grasinti sutuoktinių vaikams ir vaikaičiams, įrengti tremtinių bute radijo slopintuvo, naudodamiesi deficitiniais vandeniui atspariais klijais apklijuoti plakatais A. Sacharovo automobilio, nuolat klausytis pokalbių, slapta fotografuoti (net buto viduje!), filmuoti ir kurti užsieniui skirtų propagandinių filmukų, kaip puikiai gyvena A. Sacharovas...

 

Irena Ramoškaitė. Rusiškasis sizifas –  Andrejus Sacharovas
"Kas, jeigu ne Sacharovas?“ – 1989 m. vasario 2 d. Maskvoje prie Mokslų akademijos prezidiumo pastato judėjimo „Už demokratinius rinkimus Akademijoje“ iniciatyvinės grupės surengtas mitingas. Nuotrauka iš Sacharovo centro archyvo

 

Kalno viršūnėje

Šalyje prasidėjo pertvarka, o tremtinių gyvenimas nepasikeitė. Vieną dieną Sacharovų bute Gorkyje pasirodė monteris ir įvedė jiems telefoną. 1986 m. M. Gorbačiovas paskambino A. Sacharovui į Gorkį ir pažadėjo grąžinti jį į Maskvą. Po 3 metų A. Sacharovas tapo Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1989 m. jis iš tribūnos kalbėjo, jog būtina atgailauti dėl Afganistano, įspėjo, kaip pavojinga visą valdžią palikti vieno žmogaus rankose, „net jei tas žmogus – pertvarkos organizatorius“... Deja, pastebi publicistas Borisas Altšuleris (vienas iš A. Sacharovo bendražygių), Rusija ir šiandien nenulipa nuo to paties valdžios monopolijos grėblio, užuot stiprinusi saugų valdžios „trikojį“ – viena kitą atsveriančias įstatymų leidžiamąją, vykdomąją bei teisminę valdžią ir puoselėjusi demokratinę santvarką.

A. Sacharovą ne kartą vijo iš tribūnos, nušvilpė ir ujo plojimais. Jis laikytas beviltišku idealistu, bandančiu įvesti įstatymo viršenybę; į jį žiūrėta atlaidžiai, tvirtinta, kad priklausąs mokslo ir valstybės elitui, todėl nepažįstąs liaudies ir ją pervertinąs (metams bėgant, tai, ko gero, pasitvirtino). Išties rimta Rusijos problema, kaip rašo D. Bykovas, ta, kad „čia iš esmės ir sukyla tik išsilavinęs elitas – nuo dekabristų iki sovietinių fizikų. Likusieji užsiėmę išgyvenimu, o svarbiausia – jiems įkaltas į galvą nuolankumas, įprotis būti žeminamiems; ginti savo orumą gali tik tie, kurie jį turi. Tai rimta Rusijos judėjimo už žmogaus teises bėda ir iš dalies priežastis, dėl kurios jis šiandien neįgy­ja plataus masto: savo inteligentiją Rusija daug kartų sunaikino, o paskutinė naikinanti banga – anaiptol ne Stalino genocidas, o tai, kad inteligentija neteko pagrindinių klasinių bruožų aštuntajame dešimtmetyje,“ – teigia publicistas.

Kas tuomet tos nuolaužos, likusios kalno viršūnėje Sizifui užritinus akmenį? Tai su A. Sacharovo vardu susiję du pertvarkos stebuklai: politinių kalinių išlaisvinimas 1987–1988 m. ir 1987 m. gruodį pasirašyta TSRS ir JAV sutartis dėl vidutinio ir artimojo nuotolio termobranduolinių raketų likvidavimo. Konkretūs žmonės, apginti nuo konkrečios neteisybės, konkrečios savivalės. Veiksmai siekiant pažaboti ekspansiją ir mesianizmą. Visatos barioninės asimetrijos teorija. Itin aktuali nūdienos Rusijoje žmogaus teisių gynimo, mitingų ir fondų organizavimo palikimo dalis.

Kaltinimus idealizmu A. Sacharovas atremdavo teiginiu, jog suvokia ir neslepia, kad tam tikra prasme tai, ką jis kalba ir rašo utopija, vadino ją bandymais „apibrėžti globalią futurologinę pozityvią žmonijos raidos programą“. A. Sacharovas savo pavyzdžiu mokė priešintis net beviltiškomis aplinkybėmis, mąstyti ne apie rezultatą, o apie savo sąžinę. Nobelio paskaitoje A. Sacharovas sakė: „Aš ginu kosmologinę hipotezę, pagal kurią Visata vystosi begalę kartų. Tačiau visa tai nesumenkina mūsų noro gyventi tokiame pasaulyje, kur mes, kaip žiežirba tamsoje, akimirkai gimę iš juodos nesąmoningos materijos, siekiame įgyvendinti Proto reikalavimus ir sukurti gyvenimą, vertą mūsų pačių ir miglotai nujaučiamo Tikslo.“

 

Andrej Sacharov. „Azerbaidžanas, Armėnija, Karabachas“ ČIA

Draugai