Jonas Kiriliauskas. Apie valią priešintis ir tanko T-34 bokštelį

Į Rusiją tarsi sugrįžo orveliški 1984-ieji – kalbama ir rašoma sunkiai suprantama kalba. Knygos „Nepatogi praeitis“ (2020) autorius Nikolajus Epple’as aiškina, kad Rusija nesusitvarko su savo praeitimi, negali demokratizuotis – po atšilimo užslenka naujas totalitarizmo debesis ir valstybė vėl tampa svarbesnė už žmogų, jėga svarbiau už vertybes. Beje, prasidėjus karui Rusijoje šią knygą labai greitai išpirko ir perka kartu su Hannah Arendt „Totalitarizmo ištakomis“. Simptomiškas derinys.

Ir štai važiuoju kalbėtis su vieno Lietuvos kaimo bendruomene, kad gal jau metas nuo cementinio postamento nuimti sovietinio tanko T-34 bokštelį, dažytą žaliai kaip žaliąjį žmogeliuką, ir atiduoti į Kauno karo muziejų – istorinės atminties įamžinimo darbo grupė vienbalsiai priėmė tokią rekomendaciją.

Bendruomenė susirinkusi negausiai: iš 350 gyventojų tik kokie 10 ar 13 su pirmininku priešakyje. Nužvelgiu veidus. Keli smalsūs – atėjo pasilinksminti, žino, koks kietas jų pirmininkas. Keli susirūpinę, neaišku kodėl. Dar keli sėdi rūstūs, stipriai sukąstais dantimis, vienas sukryžiavęs rankas ant krūtinės, jau nieko nebegirdi. Vėliau pasakys: „Tanko bokštelį pasistatysiu savo kieme, ir ką jūs tada darysite?“ Pirmininkas krašte žiūri iš padilbų, atlaidi vos matoma šypsenėlė, laukia savo šlovės valandos. Prieš savaitę bendruomenės sueigoje jie nusprendė nesutinkantys nukelti tanko bokštelio. Paaiškinome, kad Vyriausybei priėmus sprendimą dėl panašių „atminimo vietų“ šis objektas neįtrauktas į paveldo objektų registrą, toje vietoje jau nuo 1950 m. nieko nėra palaidota (nors lentelė byloja apie čia žuvusius 11 sovietinių karių, o karių pavardės iškaltos ant antkapių miesto karių kapinėse), vadinasi, čia net ne kapas, o tik žūties 1944 m. spalio 5 d. vieta.

 

Autoriaus nuotrauka
Autoriaus nuotrauka

 

Salėje pasigirsta nedrąsus klausimas: „Ar muziejuje bus galima apžiūrėti mūsų bokštelį nemokamai?..“ Kapituliantiškas klausimas. Tada prabyla pirmininkas – reikia gelbėti situaciją. Nesustodamas 10 min. ir ilgiau aiškina, kad istorinės atminties įamžinimo darbo grupė rajone uždarė mokyklą, darželį (uždaryta, nes nebėra vaikų), kad kaime nesutvarko pagrindinės gatvės šaligatvio, kad gamyklos nepastatė, kad nevykdo kažkokių priešrinkiminių pažadų ir dar daug ko nedaro (ir negali daryti, nes nėra savivaldybės tarybos nariai). Vienai iš darbo grupės atstovių – politinei kalinei ir tremtinei – pasisakyti neleidžia, galų gale pareiškia, kad iš jų ir taip viską atėmė, o dabar dar nori paskutinį tanką iš kaimo paimti (visai kaip Michailo Bulgakovo veikėjas iš „Meistro ir Margaritos“, buvęs mokesčių rinkėjas, Jėzaus sekėjas). Dar priduria, kad patys darbo grupės nariai yra tikrieji okupantai, o rusai – patys geriausi pasaulyje žmonės. Kodėl geriausi – nepaaiškina. Žodis „okupantai“ pirmininkui itin patinka, net atsistojęs pradeda kartoti „jūs okupantai“, daug kartų, susinervinęs rėkia. Bendruomenės nariai neploja, tyli, nes kalba PIRMININKAS. O kaime pirmininkas ir tada, kai „viena partija dirbo Lietuvai“, ir dabar – pirmininkas. (Vėliau socialiniuose tinkluose viena kaimo gyventoja taip ir klausė: „Ko jūs pristojote prie mūsų pirmininko?“)

Darbo grupės nariai, supratę, kad diskusijos nebus, pakyla išeiti, nes ne į rėkavimo varžybas važiavo. Diskusijos persikelia į socialinius tinklus. Tuščio kapo ir tanko bokštelio gynėjai, kaip ir reikėjo tikėtis, argumentus išsako taip: „tai mūsų vaikystės švenčių šventimo vieta, čia mes pindavome vainikus, čia į pionierius priimdavo“, „tai mūsų senelių istorija“, „kam užkliuvo tas mūsų tankas, lyg Lietuvoje nebėra kitų problemų“, „ginsime savo tanką, jei reikės ir techniką gynybai atvarysime“ ir panašūs samprotavimai („Laisvės TV“ jau susidūrė su gynyba, kai buvo atvykusi prie bokštelio)... Skaitau ir galvoju, kad „Nepatogi istorija“ tinka ir mums, nes faktai, argumentai, logika akivaizdžiai išsikreipę.

Kažkas iš Lietuvos mokslininkų klausė, ar atlikti tyrimai, kiek pas mus žmonių, paveiktų sovietinės ir dabartinės Rusijos ideologijos, koks jų procentas? Įdomu ir tai, kad Seime priimamos rezoliucijos dėl pilietinio pasipriešinimo stiprinimo, gebėjimo priešintis ugdymo. Pabendravus, pamėginus diskutuoti, o socia­liniuose tinkluose pamačius kai kurių „mūsų tanko ir mūsų istorijos gynėjų“ amžių apima keistas jausmas – jie pakankamai jauni. Ir N. Epple’as, ir Danutė Gailienė teigia, jog tokio požiūrio priežastis gali būti „paveldėta trauma“. Keistas jausmas apima ir dėl tuščios kapo duobės garbinimo (o juk jos turinys, ko gero, yra lietuviškas kraujas ir ašaros po okupantų vikšrais), net tą vakarą važiuojant iš diskusijos matėsi padėtas plastmasinių gėlių krepšelis – net dabar, kai Ukrainoje rusų kariai elgiasi taip pat, kaip ir toje apylinkėje, kur stovi „stebuklingai brangus tanko bokštelis“ ir jį saugantis kaimas. 1945-ųjų vasarą dviejose netolimo kaimo sodybose okupantai sudegino septynis gyvus ir nužudytus žmones, viena moteris nuo to vaizdo išprotėjo. Veiksmas vyko čia pat, netoli.

Atgimimo metais bokštelį norėta nuimti, bet kaimas priešinosi, kalbėjo, kad čia yra kapas, tad paliko, bet archyviniai dokumentai rodo, kad nuo 1950 m. jau ne kapas.

Šiandieniam V. Putino režimui oponuojantis sociologas ir filosofas Grigorijus Judinas teigia, jog šiuolaikinės rusų propagandos esmė – ne įtikinti žmogų dėl kažko, o duoti paaiškinimus, pagrindą nieko nekeisti, nieko nedaryti, skatinti pasyvumą. Valdžia Maskvoje žino, ką daro. O žmonių, kurie 2014 m. džiaugėsi, kai Rusija užgrobė Krymą, teko sutikti labai daug, kaip ir dabar, kai „ukrainiečių fašistai kažkur Donbase nukryžiavo berniuką“. Propaganda veikia ir paveikia.

Atrodo, tokias vietas ginantieji yra tiesiogiai paveikti propagandos. Tokia „mano istorija, mano SSRS, LTSR istorija, todėl nereikia čia nieko keisti, kam trukdo tanko bokštelis prie įvažiavimo į kaimą“, kuriame, beje, kabo ir Ukrainos vėliavos, stovi paminklinis akmuo valstybingumo šimtmečiui paminėti. Išskyrus argumentą, kad „nuo mano vaikystės stovi ir yra kaimo simbolis“, kitų nėra. Į klausimą, ar 1944 m. toje kryžkelėje vokiečių kariuomenės pamušti trys tankai, skubėję į Vakarus, mus tada išvadavo ar okupavo, atsakymo irgi neturi ir jo nereikia. Nes okupantai yra tie, kurie nori kažką keisti, šiuo atveju nori nuimti tanko bokštelį.

Šiandien iškylantys klausimai apie valią priešintis ir kolaboravimą, apie tuščio kapo ir tanko T-34 bokštelio gynimą visomis priemonėmis karo Ukrainoje fone yra netikėti. Juk tai menkavertis sovietinis militaristinis simbolis. O ką kalbėti apie valstybinius nusikaltimus, kuriuos vykdė okupacinė kariuomenė? Manau, jau reikėtų pradėti tvarkytis su savo praeitimi, antraip, prasidėjus agresijai, valios priešintis jai gali būti per mažai.

Jonas Kiriliauskas – istorikas, publicistas, gidas iš Kuršėnų, išleidęs 13 įvairių žanrų knygų.