Maria Sonevytsky – knygų „Wild Music: Sound and Sovereignty in Ukraine“ (2019) ir „Vopli Vidopliassovaʼs Tantsi“ (2023) autorė, taip pat parašiusi daugiau nei dešimt mokslinių straipsnių ir knygų skyrių. Jos tyrimų laukas aprėpia įvairias temas: nuo episteminio imperializmo ir po Černobylio katastrofos gimusio folkloro iki sovietmečio Kyjivo pionierių muzikinės kultūros ar Krymo totorių muzikos ir čiabuvių atminties politikos. Ji yra parengusi ne vieną multimedijų projektą, tarp jų – „The Chornobyl Songs Project: Living Culture from a Lost World“, publikavusi tekstus leidiniuose „Pitchfork“ ir „Los Angeles Review of Books“, bendradarbiavusi su įvairiais simfoniniais orkestrais. M. Sonevytsky dėsto antropologiją ir muziką Bardo koledže (Niujorko valstija, JAV). Taip pat yra dainininkė ir akordeonininkė.

Namų raktai nuolat iškyla tiek Krymo totorių, tiek palestiniečių, iš savo gimtųjų vietų išstumtų XX a. 5-ajame dešimtmetyje, šeimos istorijose, kaip ir Ukrainos piliečių, nuo 2014 m. bėgančių nuo Rusijos invazijos, pasakojimuose. Jungdama etnografinius tyrimus su pasakojimo, meno ir teisingumo diskursais, M. Sonevytsky parodo, kaip namų raktai pažadina istorijas ir saugo ištremtos bendruomenės praeitį nuo užmaršties.

 

Sevilâ Nariman-qızı, „Cebimde ev“ („Namai kišenėje“) iš serijos „Menim – seniñ“ („Mano – tavo“), 2025

 

Namų raktai – iš pažiūros proziški ir kasdieniški objektai, įgaunantys ypatingą reikšmę kaip namų, saugumo, vietos simboliai. Stabtelėk ir pagalvok: ką rakina tavo namų raktai? Ar visada juos pasiimi išeidamas iš namų, o gal tavo durys paprastai nerakinamos? Ar, kaip ir aš, kartais pasitikrini kišenę ar rankinę, kad įsitikintum, jog jų nepamiršai? Ar atpažįsti juos iš vėsaus metalo pojūčio, o gal iš garso – žvangtelėjimo ar skimbtelėjimo? Ar jau seniai turi savo namų raktus? Ar kažkas tau juos davė, kad galėtum atrakinti duris į vietą, kurią vadini namais?

2008 m. Zulfija (vardas pakeistas) man papasakojo apie savo šeimos, Krymo totorių, namų raktus, kuriuos tėvai jai perdavė tremtyje po 1944 m. Stalino įvykdytos masinės Krymo totorių deportacijos. Ji pasakė: „Tai buvo mano tėvų raktai; parsivežiau juos atgal į savo tėvynę.“ Kai 1991 m. Zulfija su trimis mažais vaikais grįžo iš Uzbekistano, jos tėvų išsaugoti raktai vis dar tiko spynoms to namo, kuriame šeima gyveno iki deportacijos. Negalėdama jo išpirkti, jauna Zulfijos šeima įsigijo lūšną tame pačiame mieste, iš kurio prieš keliasdešimt metų buvo ištremti jos tėvai, ir pamažu pavertė ją gyvenamu būstu. Senieji raktai nuo prarastų namų taip ir liko šeimoje – iš esmės beverčiai, bet simboliškai reikšmingi kaip priminimas apie šeimos kelią iš Krymo į Uzbekistaną ir atgal. Zulfijos istorija tarp Krymo totorių nėra išskirtinė. Kai kurios šeimos, gavusios vos kelias minutes susikrauti daiktus prieš deportaciją į nežinią, įsimetė ir namų raktus. Ar tai įprotis – refleksas išeinant iš namų, ar vis dėlto nuojauta, kad vieną dieną teks sugrįžti? Ar tremtyje saugoti namų raktai galėjo būti kažkas daugiau nei graudus priminimas apie atimtus namus?

2008–2009 m. atlikdama etnografinį tyrimą apie namo grįžusius Krymo totorius, užrašiau keletą šeimos istorijų, panašių į Zulfijos pasakojimą, – apie tremtyje išsaugotus namų raktus. Jų naratyvai leidžia manyti, kad namų raktai – tai kur kas daugiau nei priminimas apie netektį. Šie, atrodytų, banalūs daiktai virto šeimos relikvijomis, nuosavybės pretenzijomis ir apčiuopiamais priminimais apie tai, dėl ko vyko ir tebevyksta Krymo totorių politinė kova, – net ir šiandien, praėjus dešimtmečiams nuo tada, kai paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais jie atgavo teisę sugrįžti į Krymą, net dabar, kai Rusijos okupacija siekia palenkti Krymo totorius, likusius Kryme po 2014-ųjų. Šiandien namų raktai veikia kaip savotiška apsauga nuo užmaršties, kurią palaiko karinė okupacija, priverstinis iškeldinimas ir naikinimas. Tremtyje jie reiškė atsisakymą susitaikyti su namų ir tėvynės netektimi; totoriams sugrįžus, o 2014 m. Rusijai okupavus Krymo pusiasalį šie raktai įkūnija vis dar neišsipildžiusią svajonę apie lygias teises ir teisinę apsaugą Kryme, laisvame nuo autoritarinės priespaudos. Krymo totorių namų raktas – tai kultūros paveldo dalis ir priminimas apie teisėtą šios bendruomenės siekį egzistuoti Kryme, iš kurio ji buvo išstumta per šimtmečius trukusį Rusijos, o vėliau Sovietų Sąjungos valdymą.

Šiuo požiūriu namų raktas įgyja apsauginių galių, kurias XX a. antropologai, tokie kaip Franzas Boasas, siejo su amuletais – kontekstiškai reikšmingais objektais, ginančiais nuo blogio. Namų raktai skatina pasakoti su okupuotais namais susijusias istorijas. Šios istorijos yra triukšmas, galintis nutraukti tylos režimą, palaikomą lėto, užsitęsusio kolonijinio smurto. Tai daugiau nei inertiški objektai: namų raktai įžiebia jungtį tarp daikto ir prisiminimo; jie atremia ištrynimo galimybę. Istorijos, prasidedančios nuo vėsių, metalinių raktų, metonimiškai simbolizuoja ilgametę viltį, kad teisingumas bent iš dalies bus atkurtas.

Krymo totorių pasakojimai apie namų raktus iki šiol nėra nuosekliai surinkti – jie išsibarstę po archyvus, literatūrinius deportacijos ir sugrįžimo aprašymus. Tiesa, daugelis gyventojų buvo iškeldinti iš kaimo trobų, kuriose durų spynos nebuvo nuolat naudojamos, kaip man yra sakiusi Krymo totorių fotografė ir tyrėja Emine Ziyatdin. Vis dėlto, grįžusi prie savo tyrimo ir toliau ieškodama pasakojimų apie namų raktus, pradėjau aptikti daugiau istorijų, iš kurių ėmė ryškėti kuklus, bet reikšmingas dėsningumas. Istorikas Martinas-Oleksandras Kisly, 2021 m. disertacijoje nagrinėjęs totorių grįžimą į Krymą, vienoje išnašoje atkreipė dėmesį į simbolinę namų raktų reikšmę jų pasakojimuose ir pristatė dviejų moterų istorijas¹. Britų rašytoja Lily Hyde 2008 m. romane „Dream Land“ („Svajonių kraštas“) pasitelkė namų raktus kaip siužetinę paskatą pasakojimui apie Krymo totorių mergaitės bandymą rasti kokių nors žinių apie prarastus šeimos namus. Kai kurie romano veikėjai raktus suvokia kaip neįvykusios praeities simbolius ar dabarties naštą; protagonistei jie padeda užpildyti spragas apie šeimos gyvenimą iki deportacijos ir, svarbiausia, patvirtina sunkų sprendimą sugrįžti. Namų raktų sužadinti prisiminimai romano mergaitę įtikina, kad jos šeimos grįžimas į Krymą – teisėtas.

Jau minėjau, kad, 2008–2009 m. atlikdama į Krymą grįžusių vietos totorių etnografinį tyrimą, užrašiau saujelę šeimų pasakojimų apie tremtyje išsaugotus namų raktus. Bet nutylėjau, kad šias istorijas buvau bemaž užmiršusi. Prisiminiau jas tik tada, kai dėstydama koledže ėmiau kalbėtis su studentais iš Palestinos, – šie pokalbiai man daug ką paaiškino. Iš jų sužinojau, kad namų raktai nuo seno yra svarbi palestiniečių išvarymo naratyvų dalis (šį Krymo totorių ir palestiniečių patirčių bendrumą yra pastebėjęs ir M.-O. Kisly). Palestiniečiai kasmet pažymi 1948-ųjų Nakbą (arba „Katastrofą“), per kurią iš savo namų pasitraukė arba buvo išvaryti apie 750 000 palestiniečių, – tą patį įvykį Izraelis mini kaip savo Nepriklausomybės karo metines. Palestiniečių teisė sugrįžti iki šiol lieka neįgyvendintas politinis siekis. Tęsiantis Izraelio naujakurių plėtrai Vakarų Kranto teritorijose, vis kyla grėsmė palestiniečių namams ir gyvybėms. Kai rašau šį tekstą, Gazoje gyvenantys palestiniečiai ir toliau patiria plataus masto naikinimą per Izraelio brutalią atsakomąją kampaniją, pradėtą po 2023 m. spalio 7 d. „Hamas“ įvykdytų išpuolių, – kampaniją, kuri sulaukia vis didesnio tarptautinio pasmerkimo.

Antropologė Dima Saad patvirtina, kokią svarbią vietą palestiniečių patirtyje užima namų raktai: jie buvo „perkelti iš privačių erdvių į viešąsias – sakralizuoti ir įtvirtinti kaip kolektyvinės netekties simboliai, vienijantys išeivijoje gyvenančius palestiniečius“². Kiti tyrėjai yra atkreipę dėmesį, kad namų raktai atsikartoja įvairiose palestiniečių meninėse praktikose – pradedant Berlyno bienale ir baigiant kasmetiniais plakatų konkursais; prisiminkime ir monumentalią rakto pavidalo skulptūrą „Sugrįžimo vartai“, žyminčią įėjimą į palestiniečių pabėgėlių stovyklą „Aida“ Vakarų Krante. Norint patekti į „Aidą“, tenka praeiti pro rakto skylės formos konstrukciją, virš kurios įtaisytas milžiniškas namų raktas. Šie kūriniai perkelia raktą iš šeiminės, buitinės aplinkos į viešą, bendruomeninį netekties ir vilties sugrįžti kontekstą. Palestinoje, kaip ir Kryme, namų raktas tampa amuletu, padedančiu atsilaikyti prieš atminties naikinimą ir skatinančiu išsaugoti pasakojimus apie prarastus namus. Palestiniečių istorijos priminė tai, ką kadaise buvau girdėjusi iš Krymo totorių, ir paskatino mane – JAV dirbančią tyrėją, nesilankiusią Kryme nuo 2015 m. – atidžiau pažiūrėti į simbolinę iš pažiūros kasdieniško daikto galią.

Tai, kas iš pradžių tebuvo paprasta užuomina apie namų raktų reikšmę skirtinguose tremties naratyvuose, ėmė ryškėti kaip bendras atsisakymo etosas: atsisakymo pamiršti, atsisakymo būti išstumtam iš galingesnių veikėjų rašomų pergalės istorijų, atsisakymo susitaikyti su išnykimu. Kaip teigia žymus teoretikas Patrickas Wolfeʼas, naujakurių kolonializmas nepastebimai tampa struktūrine galia. Jis remiasi prielaida, kad išstumtieji ir pavergtieji ilgainiui pamirš patirtą okupacijos neteisybę ir paklus neišvengiamai „eliminacijos logikai“, – ar tai būtų atviras naikinimas, ar ne tokia akivaizdi, bet ne mažiau veiksminga prievartinė asimiliacija. Tremtyje saugomi namų raktai išlieka kaip priminimas apie tebesitęsiantį teisingumo siekį – nuo Krymo iki Palestinos ir dar plačiau.

Nuo 2014 m. Rusijos agresijos draskomose Ukrainos teritorijose formuojasi naujas pasakojimų apie namų raktus archyvas. Charkive dirbusi psichologė Valentyna Pavlenko neseniai rašė apie tai, kaip invazija pavertė jos raktus objektais, kurie „dabar sužadina visą spiečių prisiminimų ir emocijų... Anksčiau mano raktai tebuvo priemonė atrakinti duris. Dabar, kai juos pamatau rankinėje, jie simbolizuoja neįmanomybę sugrįžti namo – į išsiilgtą, išsvajotą, ramų gyvenimą“³. Asmeninės ir kolektyvinės istorijos apie namų raktus iškyla įvairiuose meniniuose kontekstuose. Menininkė Diana Berg 2022 m. balandžio mėnesį organizacijai „Institute for War & Peace Reporting“ duotame interviu vaizduojama laikanti du raktų ryšulius. Ji pasakoja apie savo dvigubą išvietinimą – iš Donecko į Mariupolį, o vėliau į Lvivą – ir kalba apie Rusijos okupacijos siaubą. Namų raktai pasirodo ir fotografės Alenos Grom 2017 m. nebaigtame kūrinyje apie pabėgimą iš Donecko, pavadintame paprastai – „Raktai“. Menininkas Dima Kozakovas 2023 m. instaliacijoje „Namai“ eksponavo kolekciją raktų, kuriuos jam paliko draugai, pabėgę nuo Rusijos invazijos. Namų raktai labai svarbūs ir garsiai rašytojai Olenai Stiažkinai. Neseniai duotame interviu ji pasakoja, kaip 2022 m. Mariupolio okupacija paskatino ją pagaliau išsiimti iš rankinės Donecko namų, iš kurių ji pasitraukė 2014-aisiais, raktus. O. Stiažkina nusprendė juos paversti nedidele menine instaliacija.

Rašytoja pasakoja, kaip, pakabinusi Donecko namų raktus greta kitų prie Kyjivo buto durų, ji tai suvokė kaip „tam tikrą judesį – solidarumo aktą su tais, kurių netektis neabejotinai didesnė už mano vaikišką prisirišimą prie raktų“. Sumenkindama raktų, kaip asmeninių netekties ir vilties ženklų, reikšmę, O. Stiažkina perkelia juos į naują kontekstą ir paverčia kolektyviniais objektais, atkakliai nepripažįstančiais Rusijos okupacijos. Savo raktų istoriją ji baigia tvirtu įsitikinimu, kad visos Rusijos okupuotos teritorijos, įskaitant ir jos miestą, bus sugrąžintos ukrainiečiams. O. Stiažkinos Donecko namų raktai, kuriuos ji „kasdien pasveikina“, tapo amuletu, saugančiu tikėjimą, kad teisingumas galiausiai bus įvykdytas: „Tai bus mūsų miestai ir mes į juos grįšime“. Visuose šiuose skirtinguose kontekstuose namų raktas tampa saugumo – jausmo, kad esi saugus namie ir saugus pasaulyje, – simboliu. Laikui bėgant ir perpasakojant šias istorijas iš naujo, jos ima įkūnyti viltį, kad vieną dieną raktai padės bent iš dalies atkurti prarastus namus ir atkurti teisingumo pusiausvyrą.

2025 m. birželį Lvive vykusiame viešame pokalbyje apie teisingumą ir laiką teisininkas, rašytojas Philippeʼas Sandsas kalbėjo apie skirtingas, tačiau susipinančias teisingumo kategorijas. Jo teigimu, teisingumas reiškiasi ne tik baudžiamojoje srityje, kur bylos gali baigtis nuosprendžiais ir bausmėmis, bet ir už jos ribų – ten, kur sprendimai neretai lieka neapibrėžti arba jų tenka laukti skausmingai ilgai. Ph. Sandsas pabrėžė, kad teisingumas glaudžiai susijęs su pasakojimu, todėl literatūra, kinas, vizualieji menai ir muzika atlieka svarbų vaidmenį atveriant kelius į teisingumą⁴. Namų raktas, kaip amuletas, saugantis nuo išnykimo, yra tai, kas atsiranda pirmiau už pasakojimą: jis skatina pasakoti ir perpasakoti, neleisdamas pamiršti ilgam.

Istorijos gali atrodyti kaip silpni ginklai, susidūrus su kariniu okupacijos ir išstūmimo smurtu. Tačiau tai, ką Edwardas Saidas, kalbėdamas apie Palestiną, yra pavadinęs „teise pasakoti“, iškyla kaip esminis klausimas, persmelkiantis įvairias disciplinas – nuo Šiaurės Amerikos čiabuvių studijų iki pokolonijinės kritikos. Kas turi teisę pasakoti savo istoriją? Akademinėje ar aktyviai veikiančių čiabuvių aplinkoje pasakojimas šiandien kartais vadinamas storywork – „pasakojimo darbu“, taip pabrėžiant šios praktikos teisėtumą ir rimtumą. Storywork siekia atsverti galingųjų sukurtą, per kartas perduodamą pasakojimų asimetriją ir šališkumą, sykiu siūlydamas įvairius kūrybiškus būdus, kuriais palaikomas pasakojimų gyvybingumas: jie saugo praeitį, kosmologiją, teisę, atmintį, raiškos formas, giminystės ryšius ir kur kas daugiau. Istorijose, kurios atsisako būti pamirštos, slypi galia.

Krymo totoriai, kaip ir palestiniečiai, kaip ir Ukrainos piliečiai, kenčiantys Rusijos okupaciją bei karinius išpuolius, yra žmonės, atsisakantys susitaikyti su išnykimu. Jie laikosi savo namų raktų – savo istorijų, dainų ir prisiminimų – kaip amuletų, saugančių nuo galingos užmaršties bangos. Šiuose amuletuose slypi nuo išnykimo ginamos ateities pažadas. Juose slypi tikėjimas teisingumu. Jų poveikis, peržengiantis laiko ir vietos ribas, ragina mus atkreipti dėmesį arba, kaip mano atveju, prisiminti istorijas, kurios kadaise man buvo patikėtos. Tokie amuletai turėtų mus skatinti kurti naujus pasakojimų archyvus, kad namų istorijos galėtų būti perpasakojamos iš naujo: knygose, kurios dar bus parašytos, meno kūriniuose, kurie dar bus sukurti, ir karo nusikaltimų tribunoluose, kurie vieną dieną bus surengti.

Kol Kryme, Palestinoje ir okupuotose Ukrainos teritorijose toliau įsigali naujakuriai, tokie kasdieniai objektai kaip namų raktai įgauna vis daugiau reikšmės ir simbolinės galios. Naujos istorijos – skaudžios ir viltingos – kuriamos jau dabar. Lai jos primena, kad net tada, kai bendruomenes skaldo geopolitiniai galios žaidimai ir neoimperialistinės varžybos, jas sieja bendros išvietinimo patirtys. Nereikėtų nuvertinti atkaklaus paprasto daikto materialumo: jis griauna, atskleidžia eliminacijos logiką ir naujakurių pastangas ištrinti atmintį. Namų raktas simbolizuoja atsisakymą būti pamirštam ir atkaklų reikalavimą, kad teisingumas galiausiai būtų įgyvendintas, – dabartinis ir anų metų, 1944-ųjų, 1948-ųjų, 2014-ųjų, 2022-ųjų, šiandien ir rytoj.

 

¹ Martin-Oleksandr Kisly, „Povernennia Krymskykh Tatar na Batkivshchynu u 1956–1989 rr.“ (nepublikuota daktaro disertacija, Kyjivo Mohylos akademija, 2021), p. 183, išn. nr. 73.

² Dima Saad, Materializing Palestinian Memory: Objects of Home and the Everyday Externalities of Exile, „Jerusalem Quarterly“, 80 (2019), p. 57–71; https://doi.org/10.70190/jq.I80.p57.

³ Valentyna Pavlenko, The Emotional and Behavioral Consequences after the Russian Invasion of Ukraine for the Civilian Population of Ukraine, kn.: „Dispossession: Anthropological Perspectives on Russiaʼs War Against Ukraine“, sud. Catherine Wanner („Routledge“, 2024), p. 45–62; https://doi.org/10.4324/9781003382607.

⁴ Philippeʼo Sandso mintys apie pasakojimą kaip teisingumo formą buvo girdimos ir per 2022 m. Lvivo knygų forumą, jo pokalbyje su ukrainiečių rašytoja, karo nusikaltimų tyrėja Victoria Amelina. Šis pokalbis išspausdintas po rašytojos mirties išleistoje knygoje „Looking at Women Looking at War: A War & Justice Diary“ („St Martin’s Press“, 2025, p. 207–231).

 

Autorė dėkoja Emine Ziyatdin už pastabas ankstesnei šios esė versijai. Už visas galimas klaidas ar netikslumus atsako pati autorė.

 

Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė