Su Lietuvos nacionalinio muziejaus vadove, skaitymo skatinimo kultūros pradininke ir daugelio Lietuvos kultūros politikos tobulinimo idėjų kūrėja bei įgyvendintoja, mokslo populiarinimo knygos „Gintaro kelias“ autore Rūta Kačkute kalbasi Andrius Jakučiūnas.

Pažįstu tave pirmiausia kaip vizionierę, nuolat mąsčiusią apie kultūros politikos tobulinimą. Bet pastaraisiais metais tavo veikla labiau susijusi su kultūros politikos įgyvendinimu – vadovauji Lietuvos nacionaliniam muziejui. Kaip jautiesi šiame kailyje?

Visuomenė mato gražiąją pusę – parodos, atidarymai. Išties tai veikla, kur fantastiškai daug erdvės pasireikšti fantazijai, tačiau vadovavimas trijų šimtų žmonių kolektyvui, žinoma, kelia iššūkių – reikia ir rūpintis muziejaus vizija, ir girdėti kiekvieną kolektyvo narį asmeniškai, suprasti jam kylančias problemas. Juo labiau kad man atėjus dirbti muziejaus struktūra buvo nelanksti ir labai hierarchinė; kol perėjome prie asmeninės iniciatyvos, horizontalių ryšių, gerokai užtruko.

Su muziejų reikalais esu susidūrusi ir anksčiau. Dar dirbdama Prezidentės Dalios Grybauskaitės vyr. patarėja prisidėjau rengiant muziejų kaitos gaires. Muziejų srityje, kurioje reglamentavimas nesikeitė nuo nepriklausomybės pradžios, tuo metu buvo tam tikras sąstingis, teisinė bazė tokia pasenusi, kad muziejai tiesiog nebegalėjo judėti į priekį. Dauguma muziejų orientavosi į kaupimą ir saugojimą, mažokai – į komunikavimą. Įstatyme žodis „komunikacija“ buvo paminėtas vieną kartą. O juk tai šiuolaikinio muziejaus veiklos pagrindas! Nežinau, ar pastebėjai, bet per pastaruosius šešerius metus muziejai atsigręžė į visuomenę, stengiasi atliepti jos poreikius, būti ak­tualūs.

 

Rūta Kačkutė. Eglės Marijos Želvytės nuotr.

 

Prie muziejų dar grįšime, o dabar norėčiau pakalbėti apie tavo veiklas, susijusias su naujų idėjų kultūros laukui generavimu ir įgyvendinimu dirbant iš pradžių Kultūros komiteto patarėja Seime, vėliau – Dalios Grybauskaitės komandoje. Turbūt ne visi žino, kad tu atnešei nepriklausomo kultūros finansavimo idėją, iš kurios vėliau išaugo Kultūros taryba. Be jau minėtų muziejų kaitos gairių, dalyvavai rengiant LRT įstatymo pataisas, įstatymus, reglamentuojančius kultūros įstaigų vadovų kaitą...

...įvedant sumažintą PVM tarifą spaudai...

...vis dėlto turbūt svarbiausias tavo nuopelnas – skaitymo kultūros ir kultūros edukacijos atsiradimas Lietuvoje. Gal galėtum papasakoti, kaip gimė idėja ir kaip vyko šis procesas?

Skaitymo skatinimo programų idėją į Lietuvą parsivežiau iš Danijos, kur gyvenau prieš pradėdama darbą Seime. XXI a. pradžioje (2002–2004 m.) Lietuvoje niekas apie knygas nekalbėjo. Trūko supratimo, kad reikia skaityti savo vaikams, kad tėvų skaitymas daro įtaką vaikų elgsenai. Lietuvių literatūra taip pat buvo nemadinga ir atrodė neaktuali. Taigi viską reikėjo pradėti nuo nulio.

Projektas „Metų knygos rinkimai“, skirtas populiarinti lietuvių literatūrą, startavo 2005-aisiais visiškai be jokio finansavimo, bet dar prieš tai, Daliai Teišerskytei patikėjus mano idėja, Seime buvo surengta tarptautinė konferencija. Joje pristatėme tyrimą apie skaitymo įpročius Lietuvoje, kuris parodė, kad situacija yra nelabai gera. Konferencijoje dalyvavo ekspertai iš Didžiosios Britanijos ir Skandinavijos šalių, jie kalbėjo apie savo praktikas. Vėliau, remiantis šiais duomenimis ir vėlgi palaikant D. Teišerskytei, Kultūros ministerijoje sukūrėme „Skaitymo metų“ programą, kurią įgyvendino Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centras su jos vadove Aldona Augustaitiene. Bendradarbiaujant su LRT, metų knygas imta pristatinėti per „Labo ryto“ laidą. Iš dabarties pozicijos, kai visa žiniasklaida ūžia apie knygas, gal nuskambės keistai, bet tuo metu tai buvo labai nauja idėja: įtraukti žiniasklaidą į kalbėjimą apie knygas. Tai davė didžiulį postūmį visai skaitymo kultūrai Lietuvoje. Savo veiklą pradėjo Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija, kurios iniciatorėmis ir steigėjomis buvome mudvi su Rūta Elijošaityte-Kaikare ir keliomis kitomis prijaučiančiomis draugėmis. Prasidėjo renginiai „Žymūs žmonės skaito“, plėtėsi „Metų knygos rinkimų“ projektas. Taip reikalai pamažu įsisuko. 

Skaitymo kultūra šiandien virtusi didžiule industrija, kurioje susiduria labai įvairūs, dažniausiai ne altruistiniai interesai. Kiek formos, kurias šiandien įgavo skaitymo kultūra, atitinka tavo ankstesnę viziją, ar neįžvelgi pavojų šiame iš dalies jau nevaldomame reiškinyje?

Tobulų dalykų nebūna. Tačiau mane tenkina, kad skaitymo skatinimu dabar užsiima kiekviena biblioteka; mane tenkina, kad apie knygas kalba kiekviena rimtesnė žiniasklaidos priemonė; mane tenkina, kad skaityti šiandien madinga ir perskaitytų knygų sąrašus metų gale pateikia dauguma save gerbiančių influencerių. Atsirado festivalių ne tik Vilniuje, bet ir regionuose. Klodama skaitymo kultūros pagrindus apie visa tai galėjau tik svajoti.

Taip pat labai džiaugiuosi matydama didėjantį susidomėjimą lietuvių literatūra. O juk dar neseniai ji buvo laikoma antrarūše, nepaskaitoma, atrodė, kad ja domisi tik keistuoliai ir nevykėliai, mūsų rašytojai taip pat nemokėdavo (ir nenorėdavo) bendrauti su publika. Dabar lietuvių literatūra parduodama geriau nei verstinė.

Gal šiek tiek gąsdina knygų ir renginių perteklius. Viena vertus, tai yra gerai, bet darosi sunkiau išsirinkti kokybiškus leidinius, informacinis triukšmas neleidžia susikaupti. Taip pat pasigendu lietuvių skaitytojo smalsumo tam, kas neišversta į lietuvių kalbą. Sunkiau patraukti sudėtingesniu kūriniu...

Skaitymo kultūra veikia laisvoje rinkoje, o rinka nėra suinteresuota skaitytojo lavėjimu. Leidyklos skatina pirkti vien naujas knygas, nes tai joms finansiškai naudinga, po „skaitymo kultūros“ fantomu slypįs komercinis interesas orientuotas į autorių kultą, megažvaigždes ir bestselerių sąrašus. Siekdamas būti „pažangus“, „šiuolaikinis“, skaitytojas perka tik madingas knygas, daugybė dalykų, įskaitant ir neverstus užsienio autorių kūrinius, lieka nuošaly. Nėra motyvacijos imtis klasikos ar aukštos meninės vertės kūrinių, nes dividendus visuomenėje teikia trendo vaikymasis... Ar aš klystu?

Taip, problemų yra, tik aš jas siečiau vis dėlto ne su skaitymo kultūra ar jos grimasomis (kurių, be abejo, irgi esama), bet su mokykla, kuriai tenka bene didžiausia atsakomybė už skaitytojo gebėjimus. Palyginti su tuo, kokie pokyčiai įvyko viešumoje, skaitymo skatinimo klausimu mokykla nuveikė nepakankamai. Mes kaitaliojame literatūros programas, bet ar ne svarbiau išmokyti vaiką pamėgti skaityti? Skaitymo įgūdžiai atveria žmogui kelią į jo būsimą gyvenimą. Jeigu skaitymo įgūdžiai pradinėse klasėse nebus išlavinti, vaikas, deja, turės daug mažesnių galimybių ateityje. Suomiai mokyklose turi skaitymo specialistus, asmeniškai dirbančius su vaikais, kuriems sudėtinga giliai suvokti tekstą. Mes investuojame į tai nepakankamai. O paskui stebimės, kad vaikai nesugeba suprasti netgi, pavyzdžiui, matematikos uždavinio sąlygų.

Antras dalykas – vaikai skaitymą sieja su analizavimu, nėra skaitymo malonumo. Kodėl negalima pamokoje pusę valandos skirti savo pačių atsineštų knygų skaitymui? Daugelyje šalių tai įprastas būdas patraukti vaiką prie knygos. Knygos vertė – antraeilis dalykas, svarbu, kad vaikas pajustų skaitymo malonumą MOKYKLOJE. Antraip mes tikrai pralaimėsime kovą su medijomis, informaciniu srautu, su naujų knygų kultu ir bestselerių sąrašais. Pagaliau jei jaunas žmogus nesugebės suvokti teksto, jis nemokės skaityti ir vaizdų, bus nepajėgus aprėpti kelių lygmenų, – ką tada kalbėti apie kokį nors kritinį mąstymą? Lietuvoje tikrai yra nuostabių mokytojų, kurie visa tai supranta ir puikai šia kryptimi dirba su vaikais, bet tai greičiau pavienių asmenybių nuopelnai, ne sisteminiai žingsniai.

Vis dėlto ar sąžininga, turint galvoj skaitymo kultūros metodus ir skverbtį, visą kaltę versti mokyklai? Su Alvydu Šlepiku festivalyje „Šiaurės vasara“ esam pusiau juokais iškėlę rimtą hipotezę, kad skaitymo kultūrai, kuri orientuota į trendus ir šurmulį, knyga tampa nereikšmingu priedu. Ar akivaizdi nauda, kurią ši kultūra teikia, vis dėlto neverčia mūsų užsimerkti prieš faktą, kad skaitytojo ugdymas jai iš esmės nerūpi?

Iš dalies su iškelta teze tenka sutikti. Vis dėlto manau, kad skaitymo skatinimo kultūros teikiama nauda nusveria žalą, kurią lemia jos komercinis pobūdis. Yra ir kitokių reiškinių, ramesnio, gilesnio kalbėjimo. Tai pasakytina apie dažną Vilniaus literatų namuose vykstantį renginį, jų organizuojamas jaunimo ugdymo bei kitas veiklas, kai kuriuos literatūros festivalius.

Galbūt švietimo spragas – čia turiu galvoj ne tik skaitymą – gali padėti aplopyti kultūros įstaigos per meninio ugdymo ir edukacines programas? Kiek žinau, esi prisidėjusi rengiant kultūros gaires, kuriose buvo akcentuojama mokyklų ir muziejų bei kitų kultūros įstaigų bendradarbiavimas ir jo svarba.

Švietimo sektoriui nėra lengva, todėl nesinori jo labai kritikuoti, ypač mokytojų, nes jų darbas sunkus ir neįkainojamas. Vis tik apmaudu, kad neturime geros integracijos tarp kultūros ir švietimo sektorių. Aš kalbu ne apie kultūros žinias ir skaitymo įgūdžius, bet apie asmenybės formavimą per kultūrą. Kultūra, kultūrinis pažinimas padeda ugdyti empatiją. Kultūros ir švietimo įstaigų bendradarbiavimas taip pat gali turėti teigiamą poveikį jautriems vaikams, turintiems gabumų, kurių mokykla neatskleidžia; tai galimybė jiems tapti savimi pasitikinčiais ir sėkmės lydymais žmonėmis. Vien kultūros krepšelio (nors tai labai puikus dalykas) nepakanka, o tikros integruotos pamokos vyksta per retai arba nelabai sėkmingai.

Mokytojai tiek apkrauti kitais darbais, jog sunkiai priima idėją, kad darbas su menininkais gali atskleisti kokių nors naujų kampų, naujų idėjų. Dažniausiai mokytojai, atėję „per kultūros krepšelį“, patys yra pavargę, tad atiduoda vaikus ir patys atsitraukia. Geriausi rezultatai pasiekiami, kai vaikai jau ateina pasiruošę dalyvauti kultūriniame ugdyme, grįžę turi laiko apmąstyti savo patirtis. Pasigendu darbo kartu. O juk šio proceso sėkmės raktas yra būtent sinergija. Pirmiausia mokytojams turėtų būti patogu ir lengva nusivesti mokinius į kultūros įstaigą. Tada pinigai turi būti skiriami iš abiejų pusių, ir jie negali būti kitaip išleidžiami, tik dirbant kartu. Padėtis nuolat gerėja, bet dar reikia nueiti labai ilgą kelią.

Trumpam norėčiau sugrįžti prie pačios kitados inicijuoto konkurso „Metų knygos rinkimai“. Ką manai apie jo šiandieninę būklę? Ar neskauda širdies dėl savo „kūdikio“?

Turiu prisipažinti, kad atidžiai neseku proceso, neanalizuoju, kas ten vyksta. Galbūt kai ko nežinau. Bet man atrodo, kad įgyvendinant tokį projektą labai svarbu sekti, – o juk taip ir būdavo, – šiuolaikinio gyvenimo pulsą. Kaip jau minėjau, akylai neseku to konkurso, bet susidaro vaizdas, kad pulsą jis yra pametęs. Mano nuomone, konkursas nebeatliepia to, kas vyksta visuomenėje. Nelabai žinau, kur tos knygos dabar pristatinėjamos. Kur vyksta diskusijos? Taip, tai smulkmenos, bet jos parodo esminę bėdą: projektas prarado prestižą, o tokio pobūdžio konkursas be prestižo apskritai netikslingas. Galbūt tiesiog neliko žmonių, kuriems tas projektas būtų asmeniškai svarbus?

Ar nemanai, kad konkurso istorija čia galėtų ir pasibaigti?

Galiu pasakyti tik tiek, kad man, kaip vartotojai, jis nelabai įdomus. Paskutiniais metais šią misiją geriau atlieka „15min.lt“ sudaromas sąrašas. Jis įdomesnis ir, sakyčiau, labiau pagauna realias tendencijas. Gal „Metų knygos rinkimams“ tiesiog atėjo laikas atsinaujinti?

Esi modernaus kultūros finansavimo modelio, kuris vėliau įgijo Kultūros tarybos pavidalą, idėjos autorė ir viena iš įgyvendintojų. Kaip ši idėja subrendo ir išsipildė?

Taip, aš dalyvavau, galima sakyti, visuose institucijos gimimo etapuose. Apie kultūros finansavimo modelio tobulinimą pradėjau kalbėti dar dirbdama Seimo Kultūros komiteto patarėja. Ankstesnė sistema, kai pinigus skirstė Kultūros ministerija, akivaizdžiai buvo atgyvenusi ir neatitiko nei kultūros lauko, nei visuomenės poreikių. Šis jausmas dar sustiprėjo po stažuočių Didžiojoje Britanijoje, Šiaurės šalyse.

Pretenduodama užimti pareigas prezidentūroje, D. Grybauskaitės komandoje, būtinybę keisti esamą kultūros finansavimo modelį nurodžiau kaip vieną iš prioritetų. Ši ambicija vėliau įrašyta ir į Lietuvos kultūros politikos kaitos gaires, kurias parengė D. Grybauskaitės rūpesčiu suburta ekspertų komisija. Rengdami teisės aktus dirbome ranka rankon su Kultūros ministerija ir Seimu. Vėlesniu etapu didžiausias krūvis teko pirmajai institucijos vadovei Dainai Urbanavičienei, kūrusiai ją nuo nulio.

Kultūros taryba pagyvino lauką, padarė jį šiuolaikiškesnį. Atvėrė kelius nežinomiems ar mažiau žinomiems, periferiniams (ne fizine prasme) kultūros veikėjams. Šiandien nė kiek neatsiliekame nuo Vakarų, netgi kartais juos lenkiame savo inovatyvumu. Sakyčiau, mūsų kultūra yra įdomesnė (netgi jiems ji yra įdomesnė). Tai didelis ir Kultūros tarybos nuopelnas.

Kol kas girdžiu tik pagyras. Tačiau žinau, kad turi Tarybai ir priekaištų. Galbūt galėtum atskleisti, kas tavęs netenkina Kultūros tarybos veikloje šiandien?

Visų pirma, tai labai didelis biurokratinis mechanizmas. Reikėtų pasakyti, kad jo dydį lemia ne ten dirbantys žmonės (kurie, žinau, atiduoda visą save), bet mūsų teisės aktai, neleidžiantys kai kurių dalykų daryti paprasčiau. Pavyzdžiui, mes neskaičiuojame, kiek kainuoja patikrinti, ar tinkamai išleisti šimtas eurų. Tikriausiai gerokai daugiau nei šimtą eurų. Žinoma, nepasitikėjimas turi kultūrines ir istorines priežastis, bet norėčiau tikėti, kad jau artimiausiu metu tie aktai bus peržiūrėti ir nedideles pinigų sumas bus galima administruoti paprasčiau. Taip pat vertėtų pagalvoti, ar nebūtų racionalu nacionalinėms kultūros įstaigoms, kurios pačios turi tarybas, metinius pokalbius su ministru, taikyti supaprastintas procedūras pasitikint, kad vadovai su savo vidinio valdymo organais lėšas išleis tinkamai. Turime suprasti, kad pinigai administravimui – tai tie patys kultūros pinigai.

Antra, ankštame kultūros lauke potencialūs ekspertai, ypač aukščiausios kvalifikacijos, turi sąsajų su daugeliu projektų. Jie nebūtinai nori veltis į interesų konfliktą, be to, yra labai užsiėmę, o projektams vertinti skiriama ne tiek daug laiko. Ši problema kartais apeinama samdant ne pačius geriausius ekspertus, dėl to nukenčia vertinimo kokybė. Galbūt – čia labai abstraktus svarstymas – vertinimo procese ateityje galėtų dažniau dalyvauti tarptautiniai ekspertai? Žinoma, su tuo susiję daug kitų sunkumų ir kaštų (pvz., vertimas).

Ar tau neatrodo, kad Kultūros taryba šiandien pernelyg orientuota į biurokratijos tobulinimą ir per mažai – į bendresnius idėjinius dalykus? O gal pinigų skirstymo institucijai šie dalykai ir neturėtų rūpėti?

Tobulinti biurokratinį aparatą reikia, ir labai gerai, kad tai daroma. Bet taip, proceso metu aš irgi įsivaizdavau šį organą ne tik kaip ekspertinį, bet ir kaip kultūros srities kompetencijų centrą. Norėčiau, kad ši institucija turėtų didesnį autoritetą. Tarybą sudaro mąstytojai, žymūs kultūros veikėjai – ne biurokratai, ir čia yra jų stiprybė. Todėl jie turėtų neapsiriboti paraiškų vertinimu ir kalbėti apie tendencijas, perspektyvas, galimybes; mąstyti, kur link kultūros laikas eina, ir aktyviai siūlyti intervencijas. Per paraiškas pro juos praeina labai daug informacijos, jie turi įvardinti bendras tendencijas ir nurodyti, kur yra problemų, kaip jas spręsti. Tikiu, kad tokios diskusijos egzistuoja, tik jos gal per daug uždaros. Viešai reflektuojant kultūros procesus kažkodėl girdžiu tik Vaidą Jauniškį.

Ar manai, kad šie nurodyti trūkumai smarkiai sumažina Kultūros tarybos potencialą ir efektyvumą?

Apskritai, mano galva, Kultūros taryba eina teisingu keliu. Tai labiau priekaištas ne institucijai, bet modeliui, sistemai, – o šią visada galima tobulinti. Bet, kaip jau minėjau, Taryba turėtų daugiau kalbėti apie idėjas, procesus (kultūros lauko, ne biurokratinius), kaip juos tobulinti. Juk didysis šitos institucijos tikslas yra padėti kultūros laukui visavertiškai egzistuoti. Diskusija, naujų modelių paieška, bendradarbiavimas su kitomis institucijomis.

Paraiškose esama grafų, kurias pareiškėjai užpildo panašiai, labai neišradingai – pavyzdžiui, apie viešinimo strategijas. Kaip tik čia Taryba galėtų padėti vieno ar kito lauko kūrėjams parodydama, kaip viešinti savo veiklą. Kad ir toks pavyzdys: kultūros portalams reikia transliuoti, kultūros laukui – išsitransliuoti. Taryba galėtų juos suvesti, padėti ieškoti ryšių tarp skirtingų fondų finansuojamų projektų, į šį procesą įtraukdama ir meno kūrėjų organizacijas. Pavienis kūrėjas tokių dalykų padaryti negali, o Kultūros taryba pajėgtų. Žodžiu, ji turėtų ieškoti jungčių, galimybių.

Aišku, gali sakyti: taip pasaulyje nedaroma. Gal ir nedaroma. Bet mes esame maža šalis, todėl turime daryti, kaip mums geriausia. Ko galime mokytis iš pasaulio? Biurokratizmo mažinimo, daugiau laisvės, pasitikėjimo vieniems kitais.

Esi narė savivaldybės sudarytos komisijos, skirtos spręsti jungiamų memorialinių muziejų įkontekstinimo ir naujų pristatymo formų paieškos klausimus. Visuomenė būgštauja, kad po desovietizacijos priedanga gali prasidėti Vilniaus savivaldybės palaikomas naikinimo procesas. Gal galėtum papasakoti, kas vyksta už uždarų durų? Koks tavo pačios požiūris į šių muziejų nūdieną ir ateitį?

Mano nuomone, nekalbėti apie sovietmetį būtų didelė klaida. Sovietinio paveldo ženklus reikia reflektuoti, įkontekstinti, ir čia jau profesionalų darbas, kaip tai padaryti. Dalis tų ženklų turi likti mūsų aplinkoje, kad galėtų mums ir mūsų vaikams nuolat priminti, nuo ko esame išsilaisvinę, ką esame patyrę.

 Į procesus Vilniaus miesto muziejų lauke noriu žiūrėti ne kaip į desovietizaciją ar naikinimą, o kaip į nepakankamai gerai veikiančios muziejų infrastruktūros ir turinio pertvarkymą. Turbūt akivaizdu, kad kaip muziejai jie nepakankamai išnaudojo savo galimybes. Memorialiniai muziejai visame pasaulyje yra lyg kryžkelėje: vieni patiria tarsi atgimimą, kitiems sunkus laikas – jiems reikia atrasti save. Šie muziejai savęs nebuvo atradę, ir aš sutinku su teiginiu, kad literatūros (memorialiniai) muziejai turėtų keliauti prie literatūros lauko, kuriame yra Vilniaus literatų namai; per tai, manau, bus galima surasti įdomių būdų, kaip pristatyti tą paveldą. Tikiu, kad šios įstaigos vadovai turės pakankamai istorijos supratimo ir neištrins, ko nereikia ištrinti, bet ir nepaliks sovietmečio be refleksijos.

Komisijos, kuriai priklauso Mindaugas Kvietkauskas, Dalia Satkauskytė, Aurimas Švedas, Rūta Pileckaitė-Vasilienė, Ernestas Parulskis, Marija Drėmaitė ir įstaigos vadovė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, darbas vyksta labai demokratiškai. Bent kol kas savivaldybė nesikiša į mūsų darbą. Siekis yra pertvarkyti, ir šiai darbo grupei tenka užduotis tai padaryti.

Būtų įdomu sužinoti, ką Nacionalinis muziejus žada pasiūlyti lankytojams 2025 metais.

Šiais metais Lietuvos nacionalinis muziejus, savo amžių skaičiuojantis nuo pirmojo viešo visuomeninio Vilniaus senienų muziejaus įkūrimo 1855 m., mini 170 metų sukaktį. Šiai proga surengsime virtualią parodą, skirtą būtent Vilniaus senienų muziejui. Balandį LNM Istorijų namuose lankytojams pristatysime tarptautinę parodą „Istorija vizgina uodegą“. Paroda atskleis šunų vaidmenį mūsų kultūroje ir visuomenėje. Papasakosime žmonių ir šunų santykių istoriją Lietuvoje nuo akmens amžiaus iki dabar. Lankytojų taip pat lauks paroda „Reivo archeologija“, kur pasakosime apie dešimto dešimtmečio reivo ir elektroninės muzikos kultūrą Lietuvoje. LNM Kazio Varnelio namuose-muziejuje lankytojų lauks paroda „Laukžemės Madona“, skirta vieninteliam šiuo metu žinomam tiesiogiai su Lietuva susijusiam XV a. pradžios figūrinės medžio plastikos kūriniui, ankstyviausiai išlikusiai medinei skulptūrai Žemaitijoje – XV a. pr. vadinamajai Laukžemės Madonai. Metų pabaigoje  Istorijų namai kvies į tarptautinę parodą „Ant Paryžiaus parodų bangos“. Čia bus pristatomas kintantis etnografijos vaidmuo Lietuvos (savi)reprezentacijos, kultūrinės diplomatijos ir tautinės tapatybės kūrimo projektuose nuo XIX a. antros pusės iki šių dienų.

Kai kuriuos planus, matyt, teks keisti, nes ką tik sužinojau, kad dalinę paramą gavo tik maždaug trečdalis Nacionalinio muziejaus parodų projektų. Esu labai nustebusi dėl pakitusio Kultūros ministerijos požiūrio į mūsų projektus, nes ligi šiol girdėjau tik pagyras parodoms ir palaikymą mūsų siekiui istorinius kontekstus paaiškinti suprantamai, atraktyvia forma. Pavyzdžiui, nepaisydama didelio aktualumo šiuo neramiu laiku ir pasirašytų sutarčių tarptautinę parodą demonstruoti Švedijoje, ministerija nusprendė nefinansuoti parodos „Karalienė, karalystė ir jausmai“ apie svarbias istorines moteris, kilusias iš Lietuvos. Planavome pristatyti dvi stiprias asmenybes – Barborą Radvilaitę ir mūsų istorinėje sąmonėje neįsitvirtinusią Kotryną Jogailaitę, kuri, kitaip nei Barbora Radvilaitė, yra daug nuveikusi politiniame lygmenyje, karo sūkuryje išugdžiusi karalių. Bet juk sujungti plačiąją populiariąją kultūrą su autentiškais istoriniais dalykais yra viena iš mūsų ambicijų ir, drįsčiau sakyti, kompetencijų. Šia kryptimi eina tiek Danijos, tiek Švedijos, tiek Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos didieji muziejai. Nežadame šios krypties atsisakyti.

Dar labiau nustebino, kad neparemtas nė vienas mūsų regioninis projektas (turime tris labai svarbius regioninius padalinius: Jono Šliūpo muziejų Palangoje, Jono Basanavičiaus gimtinę Ožkabaliuose ir Vinco Kudirkos muziejų Kudirkos Naumiestyje). Jei ministerija nefinansuoja muziejaus regioninių padalinių parodinės programos, tokiu atveju aš nebesuprantu, kaip įgyvendinti regioninę politiką, kurią Kultūros ministerija vadina vienu iš prioritetų. Tikiuosi, kad tai neapsižiūrėjimas. Vis dėlto rankų nenuleisime ir ieškosime privačių lėšų bent jau tokioms unikalioms parodoms kaip žydų kilmės menininko Lazario Kagano šaržų paroda, kurią planavome surengti neseniai renovuotame Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje. Juk ne tam išleidome valstybės pinigus renovacijai, kad muziejus stovėtų be įdomių ekspozicijų.