Konferencijoje „Ar kalbės robotai lietuviškai?“. Išties sakau jums: nežinau, koks velnias mane nešė į tą galerą. Kas gali nutikti konferencijoje, vykstančioje Seime? Galima, pavyzdžiui, išvysti ministrės Pitrėnienės kalbančią hologramą. Deja, Donelaitį deklamavo ne ji, o robotas, kurio galimybės priminė lėlės, kuriai paspaudus pilvą pasigirsta „MA-MA“. Tiesa, išsėdėjau tik pirmąją renginio dalį (pavalgius ir pagėrus nebesinorėjo trikdyti virškinimo), bet įspūdžių užteko ilgam.

Kalbėjusieji kaip apsėsti skleidė „raudojimo diskursą“ (anot filosofo M. Gutausko, tai diskursas, apraudantis dalykus, kuriuos išstumia modernios technologijos). Publikos emocijas įžvelgti buvo nelengva, tad mudu su kolega ožkučiu jautėmės traukiami į pesimizmo akivarą ir protarpiais planuodavom nusižudyti.

Visi kalbėjo gal ir lietuviškai, bet baisiai nestruktūruotai ir abstrakčiai (anot vienos prelegentės, „ornamentuotai“), apie daugybę kartų girdėtus dalykus ir mėgindami pagraudenti neaiškų adresatą. Esminės frazės: „lietuvių kalba yra labai svarbi“, „kviečiu susimąstyti“, „lietuvių kalba yra vertybė“, „tarmės nyksta“, „kultūringas žmogus taip nesielgtų“, „lituanistai yra titanai“, „mokytojai yra pamoka Seimui“.

Kas gi yra lietuvių kalbos priešai? (Tikrai dar nebūsit girdėję.) Tai anglų kalba, SMS žinutės be diakritinių ženklų, kompai, feisbukas, jaunimo durnėjimas. O ką siūloma daryti? Štai vienas politikas taip pakiliai kalbėjo apie kultūros (?) sugrąžinimą į mokyklas, kad skambėjo tarsi siūlytų mažų mažiausiai atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – nuo jūros iki jūros.

Labai labai gaila, kad gerbiami kalbėtojai negirdėjo kur kas realistiškesnio diskurso, besi­plėtojusio jiems po nosimis. Buvo parodytas smagus vaizdo klipas, kuriame kuo tikriausi hipsteriai (tas beraštis jaunimas arba visuomenės dabartis ir ateitis) aistringai pasakojo, kodėl jiems teikia malonumą lietuvių kalba, lietuviškos kabutės, įvardžiuotiniai įvardžiai, tarmės, reti žodžiai ar sąmoningos klaidos. Tarp jų buvo: Beata Tiškevič (feisbuke turinti 54 tūkst. sekėjų), Paulius Ambrazevičius (38 tūkst. sekėjų), Miglė Anušauskaitė, Mykolas Sauka ir kt.

Renginy taisyklinga lietuvių kalba dainavo Gytis Ambrazevičius. O Žygimantas Kudirka, repo scenoje žinomas kaip Mesijus (8 tūkst. sekėjų), pristatė savo knygą „XXI a. Kudirka“, kuri Lietuvių kalbos institute ir mokyklose turėtų tapti privalomu tekstu kontempliacijai. Kudirkos diskursas buvo radikaliai priešingas dominuojančiajam: „kompiuteris yra puikus kūrybinis partneris“, „kalba kaip nafta, iš kurios viską galima pagaminti“, „kalba turėtų sietis ne tik su šiaudais ir troba“. Taip pat jis ištarė frazę, kuri, užuot buvusi savaime suprantama, daugumą nustebina ar, dar blogiau, suerzina: „Reklama ir muzika yra dvi svarbiausios modernios lietuvių kalbos raiškos.“

Deja, liko nepastebėtas ir Kudirkos megztinis su prekės ženklu „labàdienà“ (15 tūkst. sekėjų). Ar kad ir tokie atsitiktiniai pavyzdžiai iš FB: odos gaminių ženklas „Gėda Pelėda“ (24 tūkst.), restoranas „Keulė Rūkė“ (25 tūkst. sekėjų, ir toks pavadinimas tikrai nereiškia savininkų beraštystės), muzikinės parodijos projektas „Šventinis bankuchenas“ (vaizdo klipas „Lietuvos istorijos repas“ per 3 savaites peržiūrėtas pusę milijono kartų). Apskritai feisbuką laikyti žalingu kalbai yra so last day (lietuviškai: „tokia praėjusi diena“). Jame gausu ir išradingai naudojamos kalbos, ir taisyklingo rašymo, ir žaidimų su gramatikos taisyklėmis.

Vilkai, ožiukai ir hipsteriai liudija: lietuvių kalbos prestižas pastaruoju metu tik auga, tiesiog vertėtų mažiau bijoti ir verkti, o daugiau aplink save dairytis.

Ožkytė I

 

„Kino pavasaryje“. Tiksliau, mokslinių fantastinių ir mokslo filmų populiarinimo festivalyje „Eureka“, kurį organizuoja tas pats „Kino pavasaris“, tik skiria ne visokiems kinomanams ar wannabe kinomanams, o vyresniųjų klasių moksleiviams ir studentams, todėl net pinigų už tai neima.

Pirmasis filmas – „Sienos“ („Muros“, 2015, Ispanija), režisuotas ispanų Pablo Iraburu ir Migueltxo Molinos. Pradedama archyviniais Berlyno sienos griūties video ir nuotraukomis iš 1989-ųjų. Triukšmas, šurmulys ir ore tvyranti reikšmingumo nuotaika, – pastarasis dėmuo persidavė ir man. Štai, galvoju, bus sociopolitinė, kultūrinė sienos ir abiejų atitvertųjų pusių analizė. Gal apie nuotaiką Vokietijoje ir jos sostinėje prieš ir po euforiško akto, tik be tos didaktikos ir ašarojančių veidų rodymo dėl paties rodymo, be užmojo filmo meniškumui, kaip neretai būdinga tokio tipo juostoms. Bet man dabar akis užtemdę madingieji Berlyno adoracijos akiniai, tad būčiau neprieštaravusi ir tokiai filmo fabulai.

Vis dėlto nuo Berlyno sienos be aiškios loginės sekos buvo nukeliauta į kitas tris lokacijas: PAR ir Zimbabvės, JAV ir Meksikos bei Ispanijos ir Maroko valstybių pasienius. Tikriausiai norėta pasufleruoti apie Europos (kartu, režisierių manymu, ir viso pasaulio) būseną ir viltį, kad jau dabar viskas bus gerai, gyvensime laisvai ir jei ne susikibę už rankų, tai bent vienas kitam jų nepjaudami. Deja deja, vienos sienos kelių metrų aukščio, dvigubos, su stebėjimo postais ir kilometrų kilometrus besitęsiančios, kitos – viso labo tarpais suraityta dygliuota viela dykynėje, trečioji siena įgauna standartinio, tik nelabai humanistiško pasienio posto pavidalą. Istorijos daugmaž mėgintos atspindėti iš abiejų atitvertųjų pusių ir griebė už širdies: motina juodai dirba kas dieną, yra mušama, kad išmaitintų du mažamečius vaikus, laukiančius jos pargrįžtant lūšnoje, o darbe (kuris yra legalus, tik nepageidautinas sienos kirtimas ant kupros nešant milžinišką paketą kelis kartus per dieną) ji su savo „kolege“, besigrūsdamos tarp dešimčių ar šimtų kitų tokių pat nelaimėlių vyrų ir moterų, prisimena, kaip viena darbininkė tai atlikdama mirė ir, tarsi to negana, buvo aptrypta masės. Siužetas iš Ispanijos ir Maroko. Kitų atkartoti nėra prasmės, įspūdį apie režisierių užmojį jau susidarėte.

Apeliacija į jausmus yra tikriausiai vienas paprasčiausių sprendimų, kuriant pseudodokumentinį kiną. Gal tai lėmė faktas, jog režisavo ispanai, kurie patys kartais, ko gero, jaučiasi marginalizuojami, gal asmeninis kūrėjų humaniškumas ir liberalumas, todėl tapatintasi su „nuskriaustaisiais“, o ne piktais baltaisiais –­ pagyvenusiais ir turtingais arba jaunais ir vitališkais. Filmo personažai tipologizuoti, vienpusiški, jiems trūksta vidinės polemikos, o filmui – gilesnės elgesio motyvų analizės, pagrindimo. Apyjaunė porelė pietauja religinės bendruomenės įkurtoje prieglaudoje ir pasakoja norį patekti pas savo 2 ar 3, dabar jau nebeatsimenu, vaikus kitapus sienos (JAV). Kodėl tie vaikai ten? Kodėl jūs čia? Kur jūsų dokumentai? Porelė sliūkina per karštį, ilsisi betoniniame vamzdyje, valgo paskutinę tuno skardinę, drebėdami užmiega ant akmens, o kitą dieną, ištaikę tinkamą momentą, sėkmingai perlipa sieną. Ką tuo metu veikia filmavimo komanda: geria švarų vandenį, kemša bandeles, pasistato palapinę ar, dar geriau, važiuoja pailsėti į viešbutuką? O paskui tampa įstatymų pažeidimo akto liudytojais? Kuo daugiau išėję kalbėjome apie „Sienas“, tuo labiau ėmėme jo nemėgti.

Operatoriaus darbas vis dėlto vykęs, kadrai kompoziciškai tvarkingi ir puikiai tarnaujantys režisierių užmanymui, o garso takelis, sakyčiau, skoningas. Anotacijoje (parašytoje „Eurekos“ organizatorių, ne pačių filmo kūrėjų, todėl gan įtikinamoje) teigiama, jog „kiekvienoje sienos pusėje egzistuoja tos pačios svajonės, baimės, mintys ir emocijos“. Tai va, mano mieli, emocijos. Režisieriai išjungė mąstymą, kritinę mintį ir sukūrė leftistinę ašarų pakalnę.

„Už šios ribos jokių vyrų“ („No men beyond this point“, 2015, Kanada) buvo šiokia tokia atgaiva po „Sienų“. Satyrinėje vaidybinėje juostoje režisierius Markas Sawersas pasirenka mocumentary žanrą ir vaizduoja pasaulį, kuriame jauniausiam vyrui – 37-eri ir visai jų „rūšiai“ neišvengiamai artėja išnykimas, nes moterys paprasčiausiai liovėsi gimdžiusios berniukus, o ir apvaisinimui nebereikia vyriškos sėklos. Norėčiau pagirti autorių už sprendimą kurti hipotetinį pasaulį ne futuristinėje distopinėje plotmėje, o šiandien. Priežasčių, kodėl gamta eliminuoja vyrus, grįžtama ieškoti į XX a., žaidžiama religijos kanonais teigiant, jog savaiminio apsivaisinimo „pradininkė“ buvo ne tokių jau šventeiviškų minčių turėjusi, tačiau jų realizuoti negalėjusi sesuo iš vienuolyno kalnuose. O ji ėmė ir pastojo! 6 dešimtmetyje!

Tiesa, šįkart tam mokslininkai atrado biologinį paaiškinimą: kiaušidės membrana sustorėjo, spermatozoidas nebegali pro ją prasimušti, o net ir įleistas dirbtiniu būdu, iškart tampa neveiksmingas, mutavusi (evoliucionavusi?) gimda pati savyje sukuria vaisių. Gatvėje tyrėjų užkalbinta moteriškė gan buitiška: civilizacijos dėka žmonėms nebereikia saugotis laukinių gyvūnų, medžioti maistui, būti fiziškai itin stipriems norint pasistatyti būstą, tad „tradicinės vyriškos“ funkcijos yra nebereikalingos, kartu – nebereikalingi patys vyrai. Gamtos kultas pakeičia vyraujančią patriarchalinę religiją, o kadangi žmonės sunkiai apsiei­na be tikėjimo „kažkuo“, gamta tampa nauja personifikuota moterų dievybe.

Filme mano taip mėgstamas mocumentary žanras išnaudotas pilnai: yra ir ekspertų, ir buitinis pavyzdys, ir istorinių kadrų, laikraščių iškarpų, ir net reenactment –­ dažniausiai nespalvotas arba nenatūraliai pakeistų spalvų, šiek tiek egzaltuotas vaidybinis istorijos atkūrimas. Sawersas į filmą įtraukia ir pastarąjį: absurdiškai dirbtinai atkuria vargšės vienuolės kančias, meldimąsi ir rytinį pykinimą, apačioje prirašydamas „reenactment“. Manau, „Už šios ribos jokių vyrų“ yra ironizuojamas netgi pats mocumentary žanras.

Pradėdama rašyti šį tekstą ketinau kritikuoti filmo autorių, kad persistengė tipologizuodamas personažus, tai kliuvo ir „Sienose“, tačiau dabar, laikydamasi prieš tai išreikštos idėjos apie „meta“mocumentary, manau, jog net ir tai buvo daroma tikslingai. Viena veikėja per daug šalta ir racionali, kitas – vien stačiokiškas seksistas, trečias – jauniausiasis – naivus ir dailus protagonistas, neturintis ambicijų būti pasaulio herojumi, tačiau pamilęs ir vis tiek ėmęsis lemtingų žingsnių. Tipažai nebūtinai iki galo pavyko, kai kurie veikėjai šiek tiek „nupigino“ moterų ir vyrų stereotipų diskurso kompleksiškumą, tačiau filmo siužetas manęs, kaip moters, nei žeidė, nei gąsdino. Tiesą sakant, aš netgi galėčiau įsivaizduoti tokį žmogaus, kaip biologinės būtybės, evoliucinį žingsnį. Ne išskirtinai tapimą vien vyrais ar vien moterimis, o lyčių niveliaciją, apie tai filme taip pat buvo užsiminta tarp visų paradoksų. Esat girdėję anekdotą, kas nutiktų, jei visų valstybių prezidentėmis taptų moterys? Nebebūtų karų, tik krūva šalių, nesišnekančių tarpusavyje. Manau, savotiškai gerai, kad „Už šios ribos jokių vyrų“ sukūrė vyras, kitaip moteris režisierė vėl būtų apkaltinta isterija ir paranoja. Kita vertus, tai liečia daug opesnę problemą, kad apie lyčių (ne)lygybės klausimus ir toliau privalo kalbėti vyrai, jog jų būtų klausomasi ir kreipiamas dėmesys, tačiau užbaigsiu linksmesne gaida ir palinkėsiu visiems džiaugsmingai vaisinti ir vaisintis. Arba ne, jei to nenorite, jūsų valia rinktis.

Ožkytė II