Yuval Noah Harari: „Jie išmoko įsibrauti į mūsų smegenis“

× Sebastian Matthes

Istorikas Yuvalis Noah Harari ne tik tyrinėja praeitį, bet ir žvelgia toli į ateitį. Jo paskaitos ir knygos („21 pamoka XXI amžiui“, „Homo Deus“ ir kt.) sužavėjo milijonus žmonių. Pokalbyje su „Handelsblatt“ vyr. redaktoriumi Sebastianu Matthesu jis dalijasi mintimis, kodėl dirbtinis intelektas ir sintetinė biologija visiems laikams pakeis visuomenę, kokios žmonijos galimybės įveikti klimato kaitos krizę ir kodėl jis neturi išmaniojo telefono.

 


Yuval Noah Harari. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 


Pone Harari, esate istorikas. Kaip nutiko, kad tiek daug dėmesio skiriate apmąstymams apie ateitį?

Istorikai tyrinėja ne praeitį, o virsmus. Nors jie negali nuspėti ateities, bet suprasdami praeities kaitos procesus bent jau plėtoja idėjas, kas gali nutikti. Asmeniškai jaučiu pareigą nutiesti tiltą tarp mokslo ir plačiosios visuomenės, savo indėliu siekiu prisidėti nukreipiant globalią diskusiją svarbiausių temų link.


Nuolat perspėjate dėl naujo pasaulinio karo pavojaus, ekologinės katastrofos, neigiamo griaunamųjų technologijų, ypač dirbtinio intelekto (DI) srityje, poveikio.

Visa kita, nesumenkinant dabar aktualių terorizmo, migracijos problemų, nublanksta prieš šias tris temas.


Kaip po kelių dešimtmečių istorikai žvelgs į 2021-uosius – metus nuo pandemijos pradžios – ar tai bus auksinio 3 dešimtmečio pradžia, žadanti augimą, persilaužimo nuotaikas, o gal distopinis klimato kaitos, senstančios visuomenės ir plėšrių naujųjų technologijų koncernų laikas?

Istorija nėra deterministinė: mūsų ateitį lems dabarties sprendimai. Turime įsisąmoninti, kad žmonija ateities krizių pavieniui, nacionaliniu lygmeniu įveikti nepajėgs. Tai pirmiausia pasakytina apie klimato kaitą. Susirūpinęs stebiu žmonių elgsenos permainas: nuo neišmanymo ir net neigimo metamasi prie pasaulio pabaigos scenarijų. O juk dar nevėlu imtis priemonių.


Ką siūlote?

Garsių pasaulio ekspertų teigimu, jei visos pasaulio šalys 2 proc. BVP skirtų žaliosioms technologijoms ir aplinkai draugiškoms infrastruktūroms kurti, to pakaktų katastrofiškiems klimato kaitos pokyčiams sustabdyti. Suprantu, kalbame apie milžinišką sumą, bet, pavyzdžiui, jei kiltų naujas pasaulinis karas, gynybai būtų išleista dar daugiau. Tie 2 proc. taptų investicija į naujas darbo vietas, technologijas, infra­struktūrą. Jei pasaulis pasuks šiuo keliu, prasidedantis dešimtmetis gali suteikti naujų vilčių.


Bet tam reikėtų daug glaudesnio tarptautinio bendradarbiavimo. To labai pasigedome kilus pandemijai.

Deja, žmonių kvailumas – viena galingiausių istorijos jėgų. Per pandemiją patyrėme mokslininkų triumfą bendromis pastangomis siekiant išsiaiškinti viruso kilmę ir kuriant vakcinas. Tačiau politikų elgesys nuvilia. Nuo krizės pradžios praėjo beveik dveji metai, o mes vis dar neturime globalaus veiksmų plano, kaip apsaugoti žmones ir susidoroti su ekonominėmis pasekmėmis.


Sintetinė biologija leidžia sukurti naujų gyvybės formų. Ar tai esminis XXI a. ir XX a. skirtumas?

Taip. Jau pajėgiame kontroliuoti ir keisti ne tik mus supantį pasaulį – gyvūnus, upes, miškus, – bet vis geriau pažįstame žmogaus kūną, smegenis, genetinį kodą, mokomės jį keisti ir juo manipuliuoti. Žengiame toliau nei Senojo Testamento Dievas – jis įstengė tik sukurti naujas organines būtybes: žirafas, medūzas, bananus, žmones... Mes gi šias organines būtybes galime ne tik perkurti – sintetinė biologija leidžia sukurti tai, ko anksčiau dar nebuvo, būtent neorganines būtybes (minty turimi vadinamieji kiborgai, – vert. past.). Jei disponuodami tokiomis galingomis jėgomis priimsime klaidingus sprendimus, kils grėsmė ne tik žmonijai, bet apskritai planetos ateičiai. Deja, nematau jokių taip reikalingo globalaus bendradarbiavimo ženklų.


Kas turi įvykti, kad šalys susivienytų šiuo klausimu?

Nesu geras politikas. Kai šalys pajunta krizės sukeltą skausmą, paprastai pabunda ir imasi veiklos. Klimato krizės atveju tai sudėtinga: grėsmė netiesioginė, kitaip nei karo ar pandemijos atveju. Per karą žmonės sutelkia idėjas. Mums trūksta naratyvo, įprasminančio pasakojimo. Tokiais naratyvais politikoje siekiama pakeisti politinius visuomenės prioritetus.


Kas svarbiau įveikiant klimato krizę: technologinės inovacijos ar žmonių elgsenos permainos?

Sakyčiau, svarbesnė yra technologinė pusė jau vien todėl, kad žmonių įpročius pakeisti užtrunka labai ilgai. Tiek laiko neturime. Taip pat manau, kad pavojinga suversti kaltę pavieniams asmenims, pavyzdžiui, dėl skrydžių lėktuvais. Taip tik nukreipiamas dėmesys nuo tikrųjų problemos priežasčių – būtent vyriausybių ir įmonių prioritetų ir priimamų sprendimų.


Pandemija suaktyvino skaitmenizaciją. Taip gyventi tiesiog patogiau, tačiau prarandamas konfidencialumas. Kaip visuomenė pasikeis prasidedančiu priežiūros kapitalizmo laikotarpiu?

Įvykių eiga kelia susirūpinimą. Tai viena didžiausių grėsmių, ir per pastaruosius dvejus metus ji akivaizdžiai padidėjo. Pirmą kartą istorijoje techniškai įmanoma nuolat stebėti visus žmones, juos pažinti geriau, nei jie patys mano save pažįstantys. Tai kiek­vieno diktatoriaus svajonė. Tam nebereikia agentų, mūsų asmeniniai agentai – išmanieji kišenėse. O ir stebėjimas nebeapsiriboja vien tuo, ką veikiame, sakome, su kuo susitinkame. Ateityje technika atpažins ir tai, ką jaučiame. Tam prietaisai kaups informaciją remdamiesi biometriniais signalais, pradedant mimika, kūno kalba ir baigiant kraujospūdžiu, smegenų aktyvumu. Esame labai arti momento, kai bus galima sekti mūsų mintis ir jausmus. To istorijoje dar nebuvo.


Naujos technologijos gali pasitarnauti ir kilniems tikslams, pavyzdžiui, diagnozuojant ligas iki jų proveržio.

Tiesa. Kita vertus, jos gali duoti pagrindą baisiausiems totalitariniams režimams žmonijos istorijoje, ir tai būtų baisiau už viską, ką patyrėme XX amžiuje. Tai nėra pranašystės, matome, kad kai kurios šalys juda šia linkme, bet niekada nevėlu jas sustabdyti. Kad išvengtume distopinių scenarijų, turime sureguliuoti informacinių technologijų ekonomiką, duomenų sklaidą.


Kontrolės reikalauti lengva, bet kaip tai turėtų atrodyti?

Reikia laikytis trijų pagrindinių nuostatų. Pirma, duomenis rinkti tik siekiant žmonėms padėti, o ne jais manipuliuoti. Antra, negalima leisti informacijos sutelkti vienose rankose, nesvarbu, ar vyriausybės tarnybos, ar privačios įmonės. Tokia duomenų koncentracija – tiesus kelias į diktatūrą. Informacinės sistemos, duomenų saugyklos privalo būti atskirtos. Trečia, visada, kai sugriežtinamas individų stebėjimas, griežčiau turi būti kontroliuojamos ir juos stebinčios institucijos.


Didysis klausimas: kam priklauso duomenys?

Labai sudėtingas klausimas, nes duomenų nuosavybės prigimtis iš esmės skiriasi nuo ankstyvųjų nuosavybės rūšių. Pavyzdžiui, jei įmonė turi mano DNR informaciją? Arba mano praėjusių metų pėdsakų internete išklotinę? Kaip tokiems dalykams užkirsti kelią?


Ir kaipgi?

Tam net nereikia kurti naujų įstatymų, pakanka vieno draudimo, žinomo jau 3 tūkstantmečius: „Nevok.“ Pasisavinti asmeninius duomenis, juos naudoti be sutikimo ir netgi pakenkiant yra vagystė.


Įspėjate, kad DI gali tapti pavojingas autoritarinių režimų įrankis. O kokia demokratinių santvarkų ateitis?

Sunku pasakyti. Demokratija – geriausia sistema pasaulyje, kai kalbame apie gebėjimą prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Tačiau pandemijos laikotarpiu žmonės pastebėjo, kad autokratiniai režimai reikalus sprendė gerokai greičiau ir efektyviau. Jiems nereikia debatų, kompromisų, užtenka tik vieno vyriausybei nurodinėjančio asmens. Tačiau diktatūros nepripažįsta ir netaiso savo klaidų. Demokratinės santvarkos, priešingai, gali išbandyti naujus būdus, o nepavykus pripažinti nesėkmes ir ieškoti kitų kelių.


Atrodo chaotiška.

Chaosas turi ir teigiamų pusių – iš jo kyla naujų idėjų, gimsta naujų dalykų, įsiklausoma į daugelį nuomonių. Kai galvojame apie DI ir jo suteikiamas galias, greitai paaiškėja, jog pavojus, kad algoritmai perims valdžią, daug didesnis valdžios monopolį turinčiose diktatūrose nei daugiabalsėse demokratijose.


Ar šalis, turinti pranašiausią DI, kada nors kontroliuos visą pasaulį?

Taip, tai visiškai įmanoma, DI – svarbiausia šių laikų technologija.


Ir tai bus Kinija?

Kinija arba JAV. Šioms šalims kitos nė iš tolo neprilygsta. Galima nuspėti kilsiant naują šaltąjį karą ir naujos rūšies – duomenų – kolonializmą.


Paaiškinkite plačiau.

Įsivaizduokite pasaulį, kuriame duomenys teka dviem srautais – į Kiniją ar JAV, ten jie išsaugomi ir apdorojami. Ar iš tiesų išliktumėte nepriklausoma šalis, jei kiekvieno jūsų valstybės politiko, žurnalisto, teisėjo ir t. t. duomenys atsidurtų Vašingtone ar Pekine? O gal taptumėte duomenų kolonija? XXI a., norint kontroliuoti šalį, į ją nebereikia siųsti karių. Tereikia surinkti duomenis.


Ar Europai gresia tapti tokia kolonija?

Iki tam tikro laipsnio – taip. Kai kalbama apie duomenų kolonijas, omenyje reikia turėti ne tik politiką, bet ir ekonomiką, tradicinius centro ir periferijos santykius. Kolonijos tiekia žaliavas, o centras kuria aukšto lygio technologijas ir siunčia jas atgal.


Šiandien tos aukšto lygio technologijos yra DI, o žaliavos – duomenys?

Galima pasakyti ir taip. Europa dėl savo istorinės įtakos ir stiprios ekonomikos turi galimybę išvengti dviejų aukštųjų technologijų superžvaigždžių orbitos ir tapti trečiuoju galios centru. Bet tam privalome vėl sukurti bendrą etosą ir vienijančią europinę misiją. (...)


Kodėl neturite išmaniojo telefono? Tokiu būdu siekiate iš akių nepamesti esminių dalykų?

Nesu naivus, žinau, kad galiu būti sekamas net ir neturėdamas išmaniojo. Man svarbiausia vengti dėmesį blaškančių šaltinių. Medituodamas patiriu, kaip sudėtinga suvaldyti dvasinį pasaulį, išsaugoti sutelktą dėmesį. Be to, žmonės kitoje ekrano pusėje – protingiausi pasaulio žmonės – per pastaruosius 20 metų išmoko, kaip įsibrauti į mūsų smegenis. Iki jų aš nepriaugau. Jei su jais konkuruočiau, jie laimėtų. Taigi neduodu jiems savojo ekrano, užkertu kelią tiesioginei prieigai prie savo smegenų.


Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė
„Handelsblatt“, Nr. 253, 2021 12 30