Marijos Gailienės nuotrauka

Moderniosios tapybos aukso fondas, pagal paros metą ir vietą erdvėje vis kintanti architektūra, pagal vietą erdvėje ir paros metą vis kintantis lankytojų garderobas ir makiažas, originalios, iki šiol niekur nei regėtos, nei girdėtos formos renginiai, įdomios ir aktualios diskusijos – visa tai praėjusį savaitgalį lankytojams turėjo sukelti Stendalio sindromą arba bent estezę ir ekstazę. Vilniuje buvo susprogdinta meno bomba.

Visi girdėjo apie nacionalinės svarbos, galbūt netgi didžiausią šimtmečio minėjimo įvykį – MO muziejaus atidarymą. Įvykio komunikacija mastu turbūt nusileidžia tik didžiausiems kultūriniams renginiams Lietuvoje – Vilniaus knygų mugei, „Kino pavasariui“ ir Dainų šventei. 10 tūkst. lankytojų – dauguma galerijų tiek žmonių nepritraukia per metus.

Tiesa, didelė dalis žmonių į elegantiškai prapjautą baltąją kaladę Pylimo g. 17 sugužėjo greičiausiai ne dėl meno, o vien dėl paties judesio. Savaitgalio naktimis iš Vilniaus gatvės į MO persikėlė dalis vakarojančio puošnaus jaunimo. Prie reklaminio kavos stovo fotografavęsi svečiai galbūt iš tikro supainiojo hiperrealistišką kavos puodelį su meno kūriniu. Pro Ksenijos Jaroševaitės gulinčiąją skulptūrą muziejaus kieme ėjusi moteris skundėsi nesuprantanti, kodėl ji guli. Kita, žvalgydamasi į Danieliaus Libeskindo formų žaismę, sakė: „Nežinau, kas čia yr, kažkoks architektas.“

Bet tai nesvarbu. Nesvarbu, kad lankytojai ko nors nežino ar pasiklysta. Misija jau įvykdyta – į muziejų pritrauktas „paprastas“ žmogus. Svarbu, kad MO neprarastų energijos ir toliau jaukintųsi žmones, kurie ŠMC ir „Krantinės arką“ vertina kaip vertybių dekadansą.

Per atidarymą vykusios diskusijos nenusileido LRT turiniui. Turbūt ne kiekvienas buvo girdėjęs, kad Vytautas Landsbergis, užsiimdamas M. K. Čiurlionio lobizmu ir veikdamas kaip lietuvių kultūros ambasadorius sovietmečiu, netgi siuntė laiškus Pablo Picasso. Iškėlė profesorius ir tapytojo Kazimiero Žoromskio ekspozicijos klausimą, jos likimas nesusiklostė taip palankiai, kaip MO surinktų autorių: „Žoromskis atvežė savo kūrybą į Lietuvą, kad ji būtų eksponuojama. Bet jos nelabai kam reikia. Jam buvo pažadėta pastatyti muziejų, bet pastatė tik pusiau, jo neįsteigė, o darbai guli sukrauti sandėliuose. Gal būtų mecenatas padaręs? Tada juk valstybė ėmėsi: gerbiamoji valstybe, tai baik tęsėt savo pažadą.“ Tai dar vienas pavyzdys, kaip privati Butkų iniciatyva šviesmečiais aplenkė biudžetinį sektorių.

Drąsu į oficialią muziejaus programą įtraukti mitologą Dainių Razauską, kuris diskusijoje apie mūsų puolamą tapatybę aiškino: „Neformuluodamas savo tapatybės, aš esu būtyje ne mažiau ir turiu teisę nebijoti ir nekonstruoti. Juk visi pavidalai yra nusižiūrėti, visos tapatybės yra kitų mėgdžiojimas. Galimybė nemėgdžioti yra metafizinės prigimties. (...) Nebūnant išskirtiniais, dar svarbiau suvokti, kad apskritai nėra reikalo būti išskirtiniais.“

Išskirtiniai atrodė jaunieji: Karolis Vyšniauskas, Gabija Grušaitė, Liucija Kvašytė, kurie kvestionavo pasaulinės kultūros svorį lietuviškose ugdymo programose. Rašytoja kalbėjo gerai pasiruošusi ir argumentuotai, siūlydama, pavyzdžiui, Žemaitės biografiją ir tekstus adaptuoti prie naujojo pasaulio madų ir reikalavimų. Tačiau priešindami nacionalinę kultūrą „internacionalinei“ diskusijos dalyviai patys savo žodžiais vis paliudydavo, kodėl nacionalinės kultūros ir istorijos (arba tautinio pasakojimo) išmanymas gyvybiškai būtinas net kosmopolitinę perspektyvą pirmiausia brėžiančiam individui. K. Vyšniauskas užsiminė, jog Kurtas Vonnegutas tapo be galo populiarus Lietuvoje, kai jo kūrinius išleido „Kitos knygos“... Bet juk iš tikrųjų šis amerikiečių rašytojas Lietuvoje išpopuliarėjo dar 1981 m., kai tris jo romanus išleido „Vaga“. Kitaip sakant, jaunųjų intelektualų lūpose dažnai skamba, kad „progresyvioji“ kultūra Lietuvoje neva prasideda būtent nuo jų kartos, vien nuo jų. Natūralu, kad taip atrodo, kai nesigilini į kultūros kontekstus. Sakydama, kad iš literatūros edukacijos ir nacionalinės tapatybės ugdymo išėmus politinį aspektą „būtų geriau tiek mokytojams, tiek mokiniams“, G. Grušaitė pati nejučia padarė politinį pareiškimą, kuris nesulaukė opozicijos, nes visi diskusijos dalyviai tų pačių pažiūrų (tad daugiau prasmės būtų turėjęs kad ir jų pasikapojimas su Dariumi Kuoliu, trise prieš vieną). Tiesa, kitoje diskusijoje apie meną viešosiose erdvėse Kristupui Saboliui, Ryčiui Zemkauskui ir Paulinai Pūkytei praktiškai nepavyko susikalbėti, nes, regis, diskutuoti jie ir nenorėjo – tik pasipasakoti.

Apskritai siūlydama kuo madingesnę kultūrinę ir edukacinę programą, MO jau pirmu šūviu norėtų užsitikrinti, kad pats bus madingas. Nors operinis Ievos Prudnikovaitės vokalas pagal „Ten Walls“ house taktus išsibarstė tarp libeskindiškų skliautų, muziejui tai vis tiek galingas akordas – kaip ir kiti renginiai. Jeigu muziejus taps nacionaliniu asmenukių centru, tai nepaneigs jo indėlio keliant kultūros vartojimą į Lietuvoje iki šiol veikiausiai neregėtą lygį.