čia nieko daugiau

 

tik skaidrus dangaus vanduo

sunešęs gelsvą debesų smėlį

išskalavęs į krantą garažų masyvą

 

dar seną rūdijantį kraną

ant kurio prisirišam virvę

šokam žemyn ir siūbuojamės

 

esam gyvos švytuoklės

 

oranžinė kiemų šviesa

nepaliaujamas judesys pentagone

 

barakai išgriautos tvoros

ant kiekvieno kampo

šviežiai išspaustos dujų katilinės

 

visi skęstame savo rutinose

ne visi moka plaukti gyvenimu

 

tabaluoja kojom ir rankom

išmokyti išgyvenimo komandų

 

plaukia šuniuku į nuovargio būdą

 

o jei pasinertų ir pamatytų

kiek visko slypi po vandeniu

 

gal ištrauktų senovinę amforą

parduotų juodojoje rinkoje

 

užsikaltų gražaus pinigėlio

 

gal rastų apleistus namus

tik šiek tiek nugyventus žuvų

kriauklėm dekoruotom sienom

su gyvais augalais kambariuose

 

užskvotintų visą povandeninį miestą

 

nereiktų nė deguonies balionų

ir kitos įrangos

nes kasdienybės paviršiuje

gyvena išmokę nebekvėpuoti

 

dar tamsa tamsa kalnas nuobodybės

pareigūnų numinti šaligatviai

 

dar neoninės kalinių liemenės

su šviesą atspindinčiomis juostomis

dėl to tos šviesos ir mažoka

 

teka laikas auginantis nežinią

 

viduje kaukolės visad galvojau

smegenys protas siela dvasia

kas tik nori kažkas neapčiuopiamo

kažkas itin galingo

 

pasirodo kaukolė tik prieglauda

 

egzistencinis pensionatas

kuriame sukiša paklaikę etapai

alzheimeriu sergančias kryžkeles

 

jos klausia ir klausia kur aš

 

tarsi paklydusios

stovėtų mano viduryje ir nežinotų

į kurią mano pusę pasiduoti

 

klausia kada atvažiuos autobusas

kas išsegė senus pakelių kryžius

kas nuo pirštų numovė žydinčius laukus

kas iš burnos ištraukė auksinių bičių dūzgesį

 

pamena tik žvaigždėtą dangų

tik miglą tik nerimą šaltį

bildančius traukinius kiaurai stiklą

 

čia nieko daugiau

 

tiktai keista

kad to nieko kaskart

 

vis daugėja

 

Gyčio Norvilo nuotrauka