Sveiki, brangūs mano skaitytojai! Abu. Kita vertus, šio nuostabaus teksto autorę pasiekė ne visai patikrintos žinios, jog neseniai jos skaitytojų skaičius grėsmingai perkopė visą penketą. Šis faktas verčia susimąstyti ir, be abejo, džiugina. Dar Kasparavičiūtę džiugina, kad ateina pavasarėlis1. Tiesa, galbūt ne visi žinote, kas yra toji Kasparavičiūtė? Ką gi, trumpai pristatysiu. Benigna Kasparavičiūtė yra viena tų be galo mielų, nuoširdžių, tiesa, ne visada adekvačiai mąstančių būtybių, save...
Būna, kad menininko pavardė nyksta iš kultūrinės spaudos, nebeminima memuaruose, prapuola iš viešojo diskurso, atrandama tik specialistų disertacijose, moksliniuose žurnaluose, amžininkų pokalbiuose... Nežinau, kodėl tampama užmirštu, ypač kai dar visai neseniai ta pavardė buvo kartojama nuolat. Vienas iš tų į šešėlį pasitraukusių mano vaikystės herojų – Romualdas Lankauskas. Sakau – vaikystės, nes jei keisiu į „sovietmečio", bus kalbama apie tą patį laikotarpį, tačiau terminas klaidins, pri...
Naujienos ir laurai Modernaus meno centro išleistų knygų sąrašą ką tik papildė nauji leidiniai. Vilniaus knygų mugėje pristatytas albumas „Lietuvos tapyba 1960–2013", kurioje – Danguolės ir Viktorų Butkų nuo 2008 m. sukaupta lietuvių tapybos kolekcija, taip pat Mildos Ivanauskienės „Literatų gatvė" ir menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės knyga „Vilniaus skulptūrų kelias" (antrasis leidimas). Pastarosios knygos – bene pirmieji kultūriniai pažintiniai gidai, skirti Vilniaus miestu...
Visgi baisiai sudėtinga rašyti apie gimtą miestą ir to miesto dailės mokyklą, kurią, žinoma, teko dar ir baigti. Sudėtinga, nes tai jau dariau daugybę kartų įvairiomis progomis (o progų mokykla pateikia nuolat), ir surasti kokį nors aspektą, kuris dar nebūtų aptartas, išties darosi vis sunkiau. Bet tiek to: šįkart mokyklos tekstui galima pritaikyti sukaktuvių sveikinimo šabloną. Iš karto patikslinu: mokykla šiuo atveju – VDA Telšių fakultetas. Per netrumpą savo gyvavimo laiką ši institucija ne...
Atrodytų, niekų reikalas – parodų apžvalga. Tačiau pabandžius tai padaryti, netikėtai susiduri su psichologinėmis problemomis. Kai reikia tiesiog išsirinkti ir aprašyti porą parodų – lengviau. O kai privalai sukurti apžvalgą, apibendrinti visumą, kyla klausimų – kokias parodas apžvelgti, kiek jų aprašyti ir kaip? Vos mintyse iškleidi galerijų žemėlapį, užsižiebia daugybė „raudonų lempučių" – anuos ignoruoji, nemėgsti ar esi susipykęs, tie – komerciniai, o anie tiesiog labai nuobodūs, išsisėmę....
Lietuvos taikomosios dailės muziejuje veikiančioje lenkų dizaino parodoje „Materia prima" eksponuojami Jerzio Cielieckio, Agnieszkos Czop, Maciejaus Gąsienicos-Giewonto, Paweło Grunerto, Jarosławo Hulbójaus, Agnieszkos Lasotos, „Malafor", Katarzynos Modrzejewskos, Monikos Patuszyńskos, Joannos Rusin, „Tabanda", „Wzorowo" ir Kaspero Kowalskio kūriniai. Dizaino objektai, parodos ekspozicijoje susispietę jaukiomis kamerinėmis grupelėmis, nedviprasmiškai skelbia gamtos vertybių triumfą. Tai blizg...
Algimantas Aleksandravičius „Žemaitėjė – mona meilė“. – Vilnius: Vaga, 2013. Lietuvos kūrėjų piligrimystės į Žemaitiją visais laikais buvo populiarios. Šis asociatyviai sodrus kraštovaizdis buvo tikra prieglauda unikalumo ieškotojams, mistiškų katalikybės ir pagonybės sankirtų ir lietuviško kitoniškumo tyrėjams. Tų pačių lietuvių daug kartų priešams parduota ir dovanota Žemaitija išlieka iki galo nepažinta, paslaptinga ir kitakalbė. Todėl, kad čia ir dangus kitoks. Artėjant jūros link,...
Povilo Ričardo Vaitiekūno piešinių paroda galerijoje „Kairė–dešinė" išsirikiavo savotiškais laiptais. Apačioje, t. y. dešiniojoje salėje, kybo juodieji piešiniai pramaišiui su spalvotaisiais, kairiojoje – vien tik juodi, o viršuje – šviesiausioje jos patalpėlėje – žiūrovo laukia „lengvoji" parodos dalis – perregimi, skaidrūs brūkštelėjimai pastele. Gal ši hierarchija paprasčiausiai sąlygota galerijos patalpų išdėstymo, tačiau ji primena ir tai, jog šventovėje Dievo veido niekada neaptiksi po koj...
Atkeliavusi į VDA „Titanike" surengtą parodą, dedikuotą Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms, sutikau kolegę ir bičiulę Ritą Mikučionytę, bevaikštinėjančią čia su būriu Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokinių. Ji nedvejodama sutiko būti mano pašnekove ir gide po parodą – juolab kad, vesdama čia pamokas, ekspoziciją tikriausiai ir iš miego pažadinta išvardytų... Rita Mikučionytė. Matai, kaip šauniai „išsisuko" Žygimantas Augustinas? Į Donelaičio kaukolės parametrus „į...
„Kiek vilką bešertum – vis tiek į mišką žiūri" – norisi pradėti liaudiškai. Jei reikia paaiškinimo, tai kokiais rūbais be(si)puoštum, vidinis „aš" anksčiau ar vėliau parodys dantis. Aišku, jeigu juos turi. Tai visiems žinomas faktas, dažnai pamirštamas tuokiantis (kai įsimylėjusi pusė svarsto, kad su manim jis bus kitoks, aš jį pakeisiu ir panašiai, toliau tęskite patys). Šis faktas netikėtai įgavo meninę išraišką, prisiglaudęs galerijos „Meno niša" erdvėje, o jei tiksliau – užklojęs jos sienas...