Kinas


Dvi savaites mes mokėmės, dirbome ir gyvenome kartu kurdami trumpo metro kino filmus Nidoje. Mes – tai beveik trisdešimt kino meno studentų ir jaunųjų kino profesionalų iš devynių pasaulio šalių, trys patyrę lektoriai ir tarptautinių kūrybinių dirbtuvių „Vasaros media studija“ („Summer Media Studio“) organizatoriai. Birželio 21–liepos 3 d. dirbome, o tada šešis trumpametražius filmus parodėme Neringos gyventojams ir svečiam...


Orange Is the New Black „Orange Is the New Black“ vinjetėje pabrėžiamas dinamiškas ir išskirtinai mažumas vaizduojantis serialo realizmas. Pagal Reginos Spektor roko dainos „You’ve Got Time“ ritmą žaibiškai sumontuota 60 ar 70 ypač stambaus plano kadrų, kuriuose užfiksuotos įvairių rasių ir etninių grupių moterų akys, nosys ar lūpos. Šie portretų fragmentai kaitaliojami su kiek ilgesniais kadrais, kuriuose oranžine spalva užrašy...


Čilietis SEBASTIÁNAS SILVA (g. 1979), Amerikos nepriklausomo kino festivalio „Sundance“ numylėtinis, šiais metais Berlinalėje paro­dė psichologinį trilerį „Bjaurus vaikas“ („Nasty Baby“), istoriją apie tai, kaip dailininkas konceptualistas ruošiasi personalinei parodai, mėgina įsitaisyti vaiką su savo boyfriendu ir jųdviejų bendra drauge bei likviduoti rajoninį gopniką (гопник – rus. žarg. užpuolikas, grobėjas) pravarde Vyskupa...


2013-aisiais pasirodė Jane Campion ir Jenji Kohan televizijos serialai, kurie, užsimaskavę žanriniu kinu, įsibrovė į postfeministinio kino paradigmas1. Kaip ir kiti dabartiniai serialai su pagrindinėmis veikėjomis moterimis, Campion „Top of the Lake“ („Ežero paviršiuje“) ir Kohan „Orange is the New Black“ („Oranžinė – tai nauja juoda“) susilaukė didžiulio žiūrovų ir kritikų dėmesio. Campion ir Kohan įvardijus feministinio autorinio k...


Ar gali būti blogesnis išbandymas už tą, kuris aktorei Juliette Binoche tenka filme „Zils Marijos debesys“ („Clouds of Sils Maria“, 2014, rež. Olivier Assayas)? Binoche herojė –­ teatro ir kino aktorė, pakviesta vaidinti pjesėje, kurioje ji jau vaidino būdama aštuoniolikos. Tiesa, šį kartą jai pasiūlomas kitas vaidmuo. Atsižvelgus į amžių, ji, savaime suprantama, turės vaidinti vyresnę moterį. Tą, kurią jos kadaise įkūnyta jaunoji veikėja i&...


Į kino padangę aštuntąjį kartą kyla „Sidabrinės gervės“. Netylant sinefilų diskusijoms apie vieną ar kitą apdovanojimui nominuotą filmą, kalbamės su dviem šių apkalbų objektais – debiutuojančiais režisieriais Jurga Zabukaite ir Karoliu Kaupiniu. Jų sukurti trumpo metro vaidybiniai filmai – „Romantiniai paukščio kliedesiai“ ir „Triukšmadarys“ –­ varžysis tarpusavyje dėl metų geriausiojo vardo. Jurgą įkvėpė C....


Carte postale Henrikui Šablevičiui (1930–2004) Genialusis Fellini sakė: „Galėčiau sukurti geriausią prisiminimų filmą apie Turkiją, nors niekada ten nebuvau." Tikiu, nes jį valdė fantazija, realesnė už realybę. Aš mėginsiu papasakoti prisiminimus apie lietuvių kino režisierių Henriką Šablevičių, nes buvau jo mokinys, jo kino koncertų-šiupinių aktorius, jo filmų kūrybinių grupių narys, kolega. Pirmas mano susitikimas su Šablevičiaus menu įvyko Kaune, „Romuvos" kino teatre. Prieš kažkokio meni...


Lietuviškoje „Trumpoje kino istorijoje" (2013) skyrelyje apie Pietų Korėjos kiną, Hong Sang-soo (g. 1960) ne tik nėra plačiau aptartas kaip vienas iškiliausių šios šalies ir pasaulio režisierių – jo vardas čia visai neminimas. Laimei, Hong Sang-soo – nors nei per daug giriamas, nei reklamuojamas –­ antrąsyk atsiduria „Kino pavasario" programoje. Prieš porą metų rodytas jo filmas „Kitoje šalyje" (2012), šiemet – „Laisvės kalva". Ir aš, ką tik pastarąjį pažiūrėjusi, vis galvoju, kaip čia jį pa...


Kai rašiau šį tekstą, Vilniuje „Kino pavasaris" dar nebuvo pasibaigęs. Tiesa, paskutiniai akordeonų akordai jau nuskambėjo, plojimai nutilo, svečiai išvažiavo. Tačiau ypač išalkę festivalio lankytojai dar galėjo mėgautis kino puotos papildomos savaitės likučiais. Kaip ir būdinga po vaišių dar nenutvarkytam stalui, meniu liko arba saldžiausi, arba gausiausiai prigaminti patiekalai. Todėl man, sočiai prisivalgiusiam, smagiau mėgautis prisiminimais apie kelis stilistiškai retesnius programos atstov...


Sąmoningai ar ne, šiemetinio (būtina pridurti, kad jubiliejinio) Vilniaus kino festivalio atidarymo filmas – Xaviero Dolano „Mamytė" – realizuoja „Kino pavasario" siekį populiarinti gerą kiną šiek tiek geriau negu puikiai. Džiugios kalbos apie naująjį kanadiečio vunderkindo kūrinį netilo viešojoj erdvėj nuo pat paskelbimo apie jo rodymą, o bilietai į seansus buvo nušluoti kone iškart po pardavimų pradžios. Nėra ko stebėtis – šitas veik nepriekaištingai pastatytas filmas turi visas galimybes pati...


Draugai