Kinas


I gyvenimas. „Sauliaus sūnus“ (rež. László Nemesas) yra filmas, kurį norisi aptarti kuo skubiau. Sutariam taip: aš apie jį papasakosiu, o jums jo žiūrėti nereikės. Specialiai papasakosiu visą siužetą, nes žiūrėti neapsimoka – filmas yra apie holokaustą. O kokį siužetą čia pasakoti? Šitą dramą visi ir taip žinom –­­ žydai iš pradžių nieko nesupranta, o vėliau juos nužudo. Vienas herojus, aišku, didvyriškai i&scaron...


Jį rodė tik vieną kartą, lapkričio 6 d., penktadienį, kol jūs miegojot šiltoje lovoje arba tūsinotės darbo savaitės pabaigos proga „Marse“ (ar koks ten baras dabar populiariausias). Kol svarstėte, kartot alų trečią kartą ar pasiimti ko rimtesnio, „Vingyje“ vyko siaubo komedijų naktis, ir jau dabar galite pradėti gailėtis, kad joje nedalyvavot. Tiesą sakant, važiuodamas į kiną apie vidurnaktį buvau pradėjęs dvejoti, ar nepadariau klaidos. Nesu pirmo kurso studentas...


Jimo Jarmuscho filme „Išgyvena tik mylintys“ (2013) esama įvairiausių nuorodų į muzikos mediją. Didelė dalis jų mezga intensyvų dialogą su roko muzikos lauku ir leidžia kalbėti apie filme rodomą ypatingą santykį tarp Detroito ir Tanžero, Vakarų ir Rytų kultūrų bei muzikos tradicijų. Roko istorija ir ateitis Vakarus filmo muzikos lauke reprezentuoja amerikietiškoji tradicija ir roko muzika. Ją nurodo dainos, vizualinės priemonės ir veikėjų dialogai. Adomas rodomas ka...


Kristina Grozeva (g. 1976) Sofijos universitete baigė žurnalistiką, dirbo televizijoje, įstojo į režisūrą, prof. G. Diulgerovo klasę. Petaris Valčanovas (g. 1982) Plovdive baigė C. Lavrenovo dailės gimnaziją ir įstojo mokytis režisūros L. Staikovo klasėje. 2013 m. jų pilnametražė debiutinė „Pamoka“ buvo pastebėta Berlinalės programoje „Talent Project Market“, jai skirtas „Arte“ apdovanojimas. 2014 m. filmas jau įvertintas visame pasaulyje, apdovanotas įvairiu...


Prieš kokį pusmetį perskaičiusi patikimos kritikės Agnės Narušytės triuškinančią recenziją žurnale „Kinas“ buvau suklaidinta. Pusantros valandos trukmės dokumentinis filmas „Meist­ras ir Tatjana“, mano galva, paveikesnis ir net meniškesnis nei kuris kitas pastarųjų metų lietuviškas vaidybinis kinas. Publika sėdi užburta, nekvėpuodama. Esu tikra, Agne, ji supranta, „kas toks buvo Vitas“. Ir, be abejo, fotografas V. Luckus (1943–1987) filme yra. Režisierė Giedrė Žickytė išjudina atmintį (ar vaizdu...


Naivu būtų kritikuoti Šarūną Bartą (arba bartis su Bartu), nes jis yra legenda, kuriai Lietuvoje niekas nė iš tolo neprilygsta. Nei drausmingu nuoseklumu, nei savo amato išmanymu, nei pasitikėjimu savim (some call it drąsa). Po „Ramybės mūsų sapnuose“ peržiūros pusamžis vyras pašnibžda žmonai: man taip patiko, fantastiškai patiko. O dvi jaunos merginos tikrina feisbuką net seanso metu. Galvoju apie žodį „tikrinti“ – tikrinti, ar ni...


Ankstesnio Šarūno Barto filmo „Eurazijos aborigenas“ (2010) herojus narkotikų prekeivis Gena / Prancūzas finale yra nušaunamas – egzistencinis prancūziškas kriminalas pasibaigia kaip dera žanrui. Naujame Barto filme „Ramybė mūsų sapnuose“ psichologiniai, buitiniai ir net kriminaliniai siužeto mazgeliai be jokių autoriaus abejonių paliekami kyšoti ten, kur susimezgė. Tėvas ir paauglė jo duktė, vėlgi tėvas ir jauna jo mylimoji, nušautas kaimynas girtuoklis ir į jį šovęs berniukas, suvažinėtas atsi...


Manau, kad italai (kaip ir gruzinai) jau keli dešimtmečiai rauda savo lyg niekur nieko išgaravusios jaunystės –­ didingo kino, kuris liudijo apie tautos gyvastį ir didybę. Juk labai ilgai, kad ir ką bjauraus Italija būtų nuveikusi bjaurių pasaulio įvykių fone, ją daugiau ar mažiau reabilituodavo jo didenybė kinas, garsūs „Cinecitta“ vardai. Palaidojusi juos dabar gali remtis tik į savo seniausią kultūros istoriją. Režisierių Paolo Sorrentino (g. 1970) turbūt ir užaugino, ir skatina didingos p...


Eilinio „paties geriausio“ lietuviško filmo „Sangailės vasara“ recenziją, mano galva, reikėtų pradėti nuo „Sidabrinių gervių“ – AVAKOS (plius Kino akademijos) įsteigto fabriko, kuris kasmet uoliai mala miltus, kepa ir pakuoja produkciją į celofaną su užrašu „nominantas“ ar „laureatas“. Vėliau mes prekyvietėje – žiniasklaidoje ar kino teatre – apžiūrėję tą „geriausią“ pirkinį dažniausiai, na, devynis atvejus iš dešimties, liekam it musę kandę. (Primenu, kad pernai pirmą vietą išlošė „Lošėjas“,...


Baigėsi liepos 3–11 d. vykęs 50-asis, jubiliejinis, Karlovi Varų kino festivalis. Greit supratau, kad vilčių išvysti išties stiprių konkursinių programų filmų yra dar mažiau nei ankstesniais didžiųjų nusivylimų metais. Metais, kai buvo rodomi nykūs, vis daugiau seansų pasiglemžiantys socialinės problematikos vaizdai, kuriuose visokiausios žmogaus ligos vaizduojamos taip banaliai, kad ima panašėti į groteską. Tos nelaimės turėtų virpinti žiūrovų širdis ir blaksti...


Draugai