Kinas

Iki XIX a. pabaigos ir Martino Heideggerio bei po jo sekusios filosofų plejados Vakarų humanistikoje tikėta objektyvaus žvilgsnio į tikrovę galimybe ir teisingumu. Toks žvilgsnis pirmiausia buvo tiriantis – mokslas suvoktas kaip atrama menui, kuris daug labiau kito nei analitinio santykio su pasauliu istorija nuo antikos iki XX a. pradžios. Mene nuolat svyruota nuo interpretacijos iki maksimaliai įmanomo racionalaus santykio su kūrinio medžiaga ir forma. Moks­las nuolat vystėsi pažangos link, ...


Anna Mikonis-Railienė, Lina Kaminskaitė-Jančorienė. „Kinas sovietų Lietuvoje. Sistema, filmai, režisieriai“. – V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2015. Kaip tik tada, kai pradėjau skaityti „Kiną sovietų Lietuvoje“, per radiją išgirdau A. Ramanausko-Greitai pokalbį su kino prodiuseriu S. Baltakiu – vienas iš mūsų dabartinės kino sistemos šturmanų ėmė postringauti apie „Jonuką ir Grytutę“, senius ir seną kiną, kuriam reikia nebeduoti, kurio nebuvo, kurį tuoj pakeis nepaprasta nauja karta....


Brolių Coenų naujasis filmas nieko nenustebins. Jame netikėtai nenušaus Brado Pitto, pasislėpusio spintoje, o kitas merginų (ir ne tik) numylėtinis Javieras Bardemas nevaidins blogiuko su šlykščiausia visų laikų šukuosena. Ne, „Šlovė Cezariui!“ („Hail, Caesar!“, 2016) pasakoja viso labo apie sunkiai dirbantį aukso amžiaus Holivudo „fikserį“ Edį Maniksą, kurio atsakomybė –­ prižiūrėti didelio biudžeto filmų kūrimo ...


Dialogas – vienas seniausių žmonių tarpusavio bendravimo būdų, jis siekia antikos filosofines mokyklas ir jų praktikas bei judaizmo tradiciją, pagal kurią itin svarbu, kad žmogus nebūtų užsidaręs savo intelektiniame, emociniame ir egzistenciniame kiaute. Dialogas ypač aktualus narcizo mito kontekste: asmuo, įsimylėjęs savo atvaizdą vandenyje, niekada negalės megzti dialogo ar polilogo – jam terūpės tai, kaip jis mato pats save. Mažiau radikalia forma narcizas yra tas, kurį domina tik jo paties...


Išsamesnių ir detalesnių antropologinių ir psichologinių šiuolaikinės lietuvių migracijos tyrimų mūsų humanitarikoje tikrai trūksta. Vis dar gyvename Antrojo pasaulinio karo ir pokario DP, „žmonių be vietos“, realijomis ir reminiscencijomis. Išeivijos klausimus tyrinėjantys mokslininkai pripažįsta – antrosios bangos emigracijos klausimai dabar yra jau beveik aiškūs. Beveik visi su nedidelėmis išimtimis DP kartos žmonės anapus „geležinės uždangos“ patyrė tris įsigyvenimo į naują aplinką fazes, ...


Dar vieną dingusio Vilniaus sluoksnį atidengia šitas Kęstučio Lasinsko piešinys – 1907–2010 m. miesto kino teatrų žemėlapis. Jis įdėtas Sonatos Žalneravičiūtės solidžioje knygoje „Vilniaus iliuzionai“ („Vaga“), kuri išleista tuo metu, kai miestas pamažu nyra į tolimą praeitį visai be kino teatrų ir drauge veržiasi į ateitį, kai šitie langai į pasaulį yra visuose namuose ar net rankose. Iš tiesų, „Prisiminimai apie ateitį“... Kadaise „Kronikoje“ buvo rodomas toks keisto pavadinimo dokumentinis fi...


XX a. 7 deš. pab.–8 deš. pr. Vakarų Europoje ir JAV klostėsi nauja istorijos samprata, oponavusi nuo XVIII a. vyravusiai pozityvistinei Didžiosios Istorijos traktuotei. Pasak Auguste’o Comte’o ir kitų Prancūzijos racionalistų, Istorija visada yra monumentali, logiška, kiekvienas reiškinys turi priežastis, kurias istorikai gali ir privalo nagrinėti. Prieš tris šimtmečius dar tikėta, jog Istorija vystosi tobulėjimo ir pažangos kryptimi. XX a. Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai sudavė reikšmi...


Tik tingiausieji dar neparašė, kad „X failai“ („The X-Files“) pakeitė šiuolaikinę televiziją. Ir tikrai: juose buvo apjungta „Prieblandos zonos“ („Twilight Zone“) mistika ir film noir estetika; prie jų dirbo komanda scenaristų, atsakingų už svarbiausius pas­tarųjų metų TV projektus –­­ nuo „Bręstančio blogio“ („Breaking Bad“) iki „Tėvynės“ („Homeland“). Žiū­rint i...


Kalbėti apie kultūrinės spaudos tapatybes bei apibrėžtį Lietuvoje ir Vidurio bei Rytų Europoje įprasta – ji, remiama valstybės fondų, išlaiko savo unikalų veidą. Nustatyti kultūros vietą televizijoje, kai komercinių kanalų apstu, o nacionalinis transliuotojas laviruoja tarp masinio ir nišinio produkto, yra komplikuota. Vienas labiausiai patikimų kriterijų, atskiriant ne į masinę publiką orientuotą televizijos eterį, yra entropija ir perteklius. Ekrane klykiantys veikėjai ir mirgantys vaizdai y...


Iš karto susitarkime dėl vieno – Quentinas Tarantino yra didis režisierius. To jau niekas nebegalės pakeisti. Net jei jis būtų sukūręs tik „Pasiutusius šunis“ („Reservoir dogs“), o dabar keltų savo miegančio šuniuko vaizdelius į „YouTube“, vis tiek liktų legenda. Kaip Davidas Lynchas, po komerciškai nenusisekusios ir sunkiai suvirškinamos „Vidinės imperijos“ („Inland Empire“) filmavęs keistus, ...


Draugai