Kinas


Filmuose, serialuose ar romanuose kompiuteriai vis dažniau atlieka svarbiausius vaidmenis, tapdami geismo objektais. Technologijos valdo ir Spike'o Jonze'o filmo „Ji" („Her", JAV, 2013) intrigą. Kompiuteriai ir virtualūs gyvenimai netikėtai tapo naujausiu sinematiniu topu. Kaip ekrane įkūnyti stulbinančią virtualią painiavą, kuri apsigyveno ne tik mūsų kompiuteriuose, kietuosiuose diskuose ir telefonuose, bet ir lenda į pačius intymiausius sielos kampelius? Nesileisime į diskusijas apie įtart...


Vilniaus „Skalvijos" kino klasikos vakaruose rodo „Taksistą" („Taxi Driver", 1976). Teigiama, kad Martino Scorseses filmas įkvėpė „Elnių medžiotojo", „Šių dienų apokalipsės" autorius. Gerokai vėliau filmas inspiravo ir ruso Aleksejaus Balabanovo „Brolio" (1997) atsiradimą. „Brolį" galima būtų vadinti net „Taksisto" perdirbiniu, tačiau tokiam įvardijimui jis yra pernelyg originalus, talentingas, be to, gimęs kitoje pasaulio pusėje, kitokio megapolio „pamazgų duobėje". „Skalvijoje" (arba kokioje n...


Nenuteisti nusikaltėliai retai pasipasakoja kino kamerai; politinio žvėriškumo kaltininkai taip pat nėra linkę viešai šokti ir dainuoti apie savo juodus darbus. (Paprastai jiems pakanka paminklų, saliutavimo ir baimės kvapo.) Tad turbūt galima sakyti, kad Joshua Oppenheimerio „Žudymo aktas" (2012) yra pirmasis pasaulyje dokumentinis miuziklas apie genocido vykdytojus, besišypsančius gangsterius, kurie prisimena ir atkuria –­ su neįprastu kinematografiniu laisvumu –­ savo vaidmenis iki šiol valdž...


Antonionio „Fotopadidinimas" („Blow-Up", 1966) – vienas tų filmų, kurie, net ir daug sykių matyti, man greit prisimiršta. Žinoma, puikiai atsimenu siužeto šerdį – nutikimą su padidintomis nuotraukomis, kurios paskui pradingsta kaip ir jose netyčia užfiksuotas kūnas. Tačiau visi kiti smulkesni epizodai turi savybę išnykti iš atminties – tarsi tokiu būdu jie atkartotų didįjį Anto­nionio kino siužetą apie mįslingą išnykimą. Tiesa, vieną dalyką esu gerai įsidėmėjusi, nors štai pačiam filmo protagoni...


Kai pirmąkart nuėjote į kiną, žiūrėjote „Hamleto" ekranizaciją. Ji jus tiesiog sukrėtė... Man buvo penkeri, atėjau į kiną su savo močiute. Ekrane rodė rūmus ant jūros kranto, dūžtančias bangas, skambėjo niūri muzika, ir štai aš sėdėjau priešais tą milžinišką vaizdą... Aiškiai to nebeprisimenu, bet turėjau būti labai išsigandęs, mat ėmiau verkti, tada šaukti, kol galiausiai buvom priversti išeiti iš salės. Filmo tiek ir temačiau, gal tik dvi ar tris pirmąsias minutes... Taip pat dažnai minite...


Vasarą ir kultūra –­ vasarinė. Limonadinė. Griežti kritikai pasakytų, kad jos vasarą iš viso nėra. Žmogus atsipalaidavęs šilumoje bei žalumoje ir jo estetiniai refleksai priima nebent popsą, kankles, dainų šventę ar futbolą. Ginčytina, bet šitaip jau nusistovėję. Vis dėlto, jei šiltą dieną mieste mindamas įšilusį asfaltą, staiga nuspręsi pasukti stipriai į šoną ir užeiti, pavyzdžiui, į tuščią, tamsią ir vėsią bažnyčią ar tokį pat kino teatrą, bet kuriuo atveju išloši. Bandžiau tai ne kartą ir...


Į naują, ilgai kurtą garsaus režisieriaus Wong Kar-wai'aus filmą „Didysis meistras" ėjau pasižiūrėjusi jo reklaminį klipą. Nusiteikiau pamatyti modernų rapidinį kinų baletą kine, seanso metu jaučiausi patekusi dar ir į operą, o išeidama nutariau, kad vis dėlto čia išvydau dviejų valandų epą, kurį kinams (ir kitiems dideliems Rytų meno meistrams) sukurti yra natūralu ir net ne itin sunku. Tai labai pavydu. Filmas pristatomas kaip kung fu meistro Ip Mano (1893–1972) biografija. Tačiau šita biog...


Naujas lietuviškas dokumentinis filmas „Vienatvės gaudesys“ buvo kuriamas ketverius metus. Visą šį laiką filmo herojė Jolita Skablauskaitė rašė savo naująjį romaną „Žiežulės“. Dabar išvystame ir knygą, ir filmą. Su filmo režisiere AGNE MARCINKEVIČIŪTE kalbasi DOVILĖ RAUSTYTĖ. Praėjusiais metais po daugybės jūsų dokumentinių filmų pateikėte ir vaidybinį savo debiutą „Vardas tamsoje". Šiemet vėl grįžote prie dokumentikos. „Vienatvės gaudesys" buvo kuriamas vienu metu kaip ir „Vardas tamsoje",...


Prancūzų kino režisierės Claire Denis (g. 1948) filmai kritikų priskiriami įvairioms grupėms ar neoficialiems judėjimams (pvz., naujojo prancūzų ekstrymo, feministinio, postkolonialistinio, kūno kino). Režisierė yra sakiusi apie savo draugų kolegų filmus: „Koks nors kadras įkvepia sukurti savo filmą (...), tai tampa aistros ir energijos šaltiniu." Tarp tokių Denis bičiulių yra ir lietuvių kino režisierius Šarūnas Bartas, atlikęs epizodinį vaidmenį jos filme „Niekšai" („Les salauds", 2013 m., šie...


Kinas iš pastaraisiais metais vis aštrėjančios seksualinės revoliucijos puikiai išsisuka per moterį. Moterų seksualumo amplitudė kraštutinai, drastiškai, bet meniškai atsiskleidžia filmuose „Adelės gyvenimas", „Nimfomanė", „Violeta". Siauresnio ir nefotogeniško vyriško seksualumo paribius kol kas retai pavyksta perteikti („Kuprotas kalnas", „Bet kuriuo atveju – Lorensas"). „Violetą" pernai sukūrė subtilus prancūzas Martinas Provostas („Serafina", 2008). Tradicinių pažiūrų žiūrovas į šį tradiciš...


Draugai