Į kino padangę aštuntąjį kartą kyla „Sidabrinės gervės“. Netylant sinefilų diskusijoms apie vieną ar kitą apdovanojimui nominuotą filmą, kalbamės su dviem šių apkalbų objektais – debiutuojančiais režisieriais Jurga Zabukaite ir Karoliu Kaupiniu. Jų sukurti trumpo metro vaidybiniai filmai – „Romantiniai paukščio kliedesiai“ ir „Triukšmadarys“ – varžysis tarpusavyje dėl metų geriausiojo vardo. Jurgą įkvėpė C....
Carte postale Henrikui Šablevičiui (1930–2004) Genialusis Fellini sakė: „Galėčiau sukurti geriausią prisiminimų filmą apie Turkiją, nors niekada ten nebuvau." Tikiu, nes jį valdė fantazija, realesnė už realybę. Aš mėginsiu papasakoti prisiminimus apie lietuvių kino režisierių Henriką Šablevičių, nes buvau jo mokinys, jo kino koncertų-šiupinių aktorius, jo filmų kūrybinių grupių narys, kolega. Pirmas mano susitikimas su Šablevičiaus menu įvyko Kaune, „Romuvos" kino teatre. Prieš kažkokio meni...
Lietuviškoje „Trumpoje kino istorijoje" (2013) skyrelyje apie Pietų Korėjos kiną, Hong Sang-soo (g. 1960) ne tik nėra plačiau aptartas kaip vienas iškiliausių šios šalies ir pasaulio režisierių – jo vardas čia visai neminimas. Laimei, Hong Sang-soo – nors nei per daug giriamas, nei reklamuojamas – antrąsyk atsiduria „Kino pavasario" programoje. Prieš porą metų rodytas jo filmas „Kitoje šalyje" (2012), šiemet – „Laisvės kalva". Ir aš, ką tik pastarąjį pažiūrėjusi, vis galvoju, kaip čia jį pa...
Kai rašiau šį tekstą, Vilniuje „Kino pavasaris" dar nebuvo pasibaigęs. Tiesa, paskutiniai akordeonų akordai jau nuskambėjo, plojimai nutilo, svečiai išvažiavo. Tačiau ypač išalkę festivalio lankytojai dar galėjo mėgautis kino puotos papildomos savaitės likučiais. Kaip ir būdinga po vaišių dar nenutvarkytam stalui, meniu liko arba saldžiausi, arba gausiausiai prigaminti patiekalai. Todėl man, sočiai prisivalgiusiam, smagiau mėgautis prisiminimais apie kelis stilistiškai retesnius programos atstov...
Sąmoningai ar ne, šiemetinio (būtina pridurti, kad jubiliejinio) Vilniaus kino festivalio atidarymo filmas – Xaviero Dolano „Mamytė" – realizuoja „Kino pavasario" siekį populiarinti gerą kiną šiek tiek geriau negu puikiai. Džiugios kalbos apie naująjį kanadiečio vunderkindo kūrinį netilo viešojoj erdvėj nuo pat paskelbimo apie jo rodymą, o bilietai į seansus buvo nušluoti kone iškart po pardavimų pradžios. Nėra ko stebėtis – šitas veik nepriekaištingai pastatytas filmas turi visas galimybes pati...
Please Like Me (nuo 2013 m.) Šis australų serialas kuriamas pagal Josho Thomaso stand-up komedijos monologus. Jį galima lyginti su vienu geriausių pasaulio komikų Louisu C. K., kuris taip pat vaidina save savo paties kuriamame seriale „Louie" (nuo 2010 m.; primygtinai rekomenduoju). Priešingai nei atrodo daugeliui lietuvių humoristų, geram stand-upui pirmiausia reikia ne pasitikėjimo savimi ir įvaldyto patyčių meno, o kaip tik – baimių, kompleksų, silpnybių ir visiško atvirumo. Žiūrėdama „Louie...
Kino režisierius Arūnas Žebriūnas (1930–2013) Vieną kartą prieš daugelį metų ateina Kino meno komisija ir ieško būsimų kino režisierių. Pastato manieže kartelę, pakelia iki tam tikro aukščio: prašom pasirodyti! Pirmas prieina seniai norintis būti tikru kino režisieriumi Marijonas Giedrys – 1 m 60 cm ūgio. – Netinka. Antras prišoka Gytis Lukšas. Irgi 1 m 60 cm. Maždaug kaip Chaplino. – Netinka. Atsliūkina Algimantas Puipa. Jo stotas šiek tiek didesnis. – Na, gerai. Klausom. Čia maniežan...
Knygoje „Balsas ir nieko daugiau" („A Voice and Nothing More", 2006) slovėnų filosofas Mladenas Dolaras pasakoja anekdotą primenančią istoriją. Italų karininkas mūšio viduryje būriui kareivių, tūnančių apkasuose, sušunka įsakymą pulti priešo pozicijas, tačiau kareiviai lieka apkasuose. Susierzinęs karininkas dar kartą, tik garsiau surinka tą patį įsakymą, – kareiviai nejuda. Kadangi juokeliuose viskas vyksta tris kartus, todėl ir šioje istorijoje karininkas trečią kartą piktai pakartoja tą...
Nepriklausomo kino režisierius, meksikietis Iñárritu („21 gramas", „Babelis", „Biutiful") žengia jam ne itin būdingu keliu. Devynioms „Oskaro" statutėlėms nominuotame ir keturiomis apdovanotame „Žmoguje-paukštyje" susipina juodo humoro pilni dialogai ir aktoriaus Rigano (Michaelas Keatonas) neurotiška fantazija. Kadaise išgarsėjęs fantastinio Žmogaus-paukščio įkūnijimu, Riganas stengiasi atgauti prarastą garsenybės vardą ir įrodyti, kad gali kur kas daugiau nei populiaraus filmo herojus...
Kuo skiriasi Žmogus-šikšnosparnis ir Žmogus-paukštis? Juos skiria nei daug, nei mažai – praėjęs laikas ir šiek tiek pakitusios aplinkybės. Naujausiame Alejandro Gonzálezo Iñárritu filme „Žmogus-paukštis" Michaelas Keatonas vaidina Riganą – aktorių, vaidinusį visiems įsiminusį herojų Žmogų-paukštį. Šis vaidmuo aktoriui atnešė didžiulę sėkmę, tačiau ilgainiui ėmė labiau slėgti, nei teikti garbę, tad Riganas trokšta išsivaduoti iš jį lydinčio šešėlio. Brodvėjaus teatro scenoje jis nutaria reži...