Kinas


„Adelės gyvenimas. I ir II skyrius" (La Vie d'Adèle, chapitres 1 & 2, rež. Abdellatifas Kechiche) – tai filmas apie keletą paprastos merginos Adelės gyvenimo tarpsnių, kurie šiaip jau būdingi dažnai žemiškajai kelionei: apie pirmąją didelę meilę ir apie tą keistą būvį, kuris ištinka jai anksčiau ar vėliau lemtingai pasibaigus. Kas filmą matė, žino, kaip kas buvo Adelės gyvenime. Kas nematė, tegu dar pažiūrės, nes jeigu ne pati Adelės istorija, tai bent kinematografinis jos vaizdinys dėmesio ...


Šiandien aš vienas. Vieversys su Geniu nunešė spaudą. Bunkeryje radijas groja kažkokią prancūzišką šansonetę. Buvau išlipęs į lauką. Aplinkui gili tyla. Vėl prasidės mėnesienos. Šiandien mėnulis jau pjautuvo dydžio. Ar gali kas įsivaizduoti, kad vidury­je šitų laukų yra bunkeris, kuriame radijas groja prancūzišką dainušką?... Dzūkas Kaip nesmi poetas, lyginimo lenta, cirko akrobatas, santechnikos ar savo burnos higienos priežiūros specialistas, lygiai taip nesmi ir kino kritikas. Bet vargu b...


Aš neklausysiu, nes tu klausaisi už mane Savaitgaliais lietuviški televizijos kanalai transliuoja net kelias muzikines laidas, kurias sieja ne tik panašus transliacijų laikas, bet ir formatas. Tai konkursai, kuriuose rungiasi įvairūs muzikos atlikėjai (tikėtina, populiariausi yra vokalistų konkursai), o jų pasirodymus komentuoja ir vertina dažniausiai iš šios srities žinovų sudaryta komisija. Nors komisija tarsi ir neturėtų būti šių laidų traukos objektas, tačiau, kad ir kaip paradoksalu, kai k...


Man labai patiko, kai rašytojas Alvydas Šlepikas pasakė, kad jo nauja knyga „Mano vardas –­­ Marytė" gal patiks vaikams ir moterims. Panašų jaunojo žiūrovo adresatą kukliai, bet tvirtai nurodė ir režisierius Audrius Juzėnas, nufilmavęs „Ekskursantę". Abu kūrinius stilistiškai galima priskirti vienam žanrui – „trumpų distancijų" pasakojimui – nepaisant meninio nepretenzingumo, lakoniškumo, netgi negilumo, pasiekiančiam skaitytojo ir žiūrovo širdį. (Be to, tikėkimės, kad kinematografišką „Marytę...


Nuo ko prasidėjo filmas „Turino ark­lys"?Vieną 1985 metų vakarą teatro scenoje mano scenaristas László Krasznahorkai skaitė savo kūrinius, ir aš ten taip pat buvau. Paskutinis fragmentas buvo tas trumpas tekstas, kuris tapo filmo prologu. Istorija apie tai, kaip F. Nietzsche verkdamas apkabino Turino aikštėje arklį, mušamą šeimininko, o paskui išėjo iš proto ir su niekuo nesikalbėjo 11 metų, iki pat mirties. László tekstas baigėsi žodžiais: „Kas atsitiko su tuo arkliu?" Klausimas mane sujaudin...


Rugsėjo 25-ąją prasidėjo 2007 m. startavęs Kauno kino festivalis (TKKF), save vadinantis „vienu labiausiai vertinamų kino festivalių Lietuvoje, pristatančiu pasaulyje pripažintus filmus, tačiau kartu ieškantis ir naujų atradimų". Į dėl suprantamų priežasčių privalomą savireklamą galbūt nereikėtų kreipti dėmesio, tačiau norisi pastebėti, kad tradiciškai kino festivaliais vadinami kino renginiai, turintys konkursinę ir retrospektyvos programą. Tokie šiuo metu yra tik „Kino pavasaris" ir „Vilniaus ...


Blausus šaligatvių ir skverų paslaptis dengiančių rudens lapų šiurenimas. Po aukštomis lietpalčių apykaklėmis slepiami šmėžuojančių praeivių veidai... Puikus metas žiūrėti detektyvinį filmą! Ypač kai jis – po didelės pertraukos –­ lietuviškas. Pastatytas pagal pelnytai populiarų Renatos Šerelytės romaną „Vardas tamsoje“, modernios psichologinės prozos ir detektyvinės fabulos lydinį. Agnės Marcinkevičiūtės filmas taip pat pasirodė esąs tarpžanrinis. Įžiūrimi film noir būdingi elementai: ciniškuma...


Filmą padaryti – tai ne karoliukus ant vienos žilkos suverti. Dokumentinių portretinių filmų režisierė Agnė Marcinkevičiūtė bando verti kruopščiai taikydama į skylutę, tačiau jos išvinguriuotą kičinę girliandą geriausiu atveju gali pavadinti televizinio serialo santrauka. Naujas lietuviškas kino kūrinys „Vardas tamsoje" pribloškia autorės neapsisprendimu: detektyvas, drama, komedija, farsas? Išpopuliarėjusi nūnai formulė „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino", deja, jau ir ne...


Laurynas Kemzūra. VDFF užrašai

2013-10-09 08:38:52

Tamsų, lėtą ir bežadį penktadienio vakarą Vilniuje atklydęs į kino teatrą, radau taip pat be žado kino seanso laukiančius žmones. Fojė buvo tamsoka ir trūko oro. Netrukus patekau į dar tamsesnę kino salės erdvę. Audiovizualinio kūrinio pradžia tradiciškai vėlavo. Pusiau pilna (arba pusiau tuščia) kino šventvietė puikiai atliepė elitiniam dokumentiniam kinui.„Vyriškumas" („Mansome"), vartant VDFF programą, išsyk suskambo kaip provokacija. Trivialybėmis apipinta tema dar ir dabar neretai baigiasi ...


Rugsėjo 19–29 d. jubiliejinį, dešimtąjį kartą „Skalvijoje" vyko VDFF – Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. VDFF –­ kitų lietuviškų festivalių galiūnų fone – miniatiūrinis (11 dienų), fiziškai įkandamas (apie 40 filmų) ir lengvai žiūrovą prisijaukinantis: pagrindinė veiksmo vieta –­ „Skalvijos" salė, kurioje po keleto seansų (mačiau ir pačiai taip nutiko) jau turi „savo" vietą, į ją kasdien grįžti naujo, sakytum, tavęs laukiančio kino kąsnio, kurio skoniu mėgautis padės tikrieji ekspertai, t....


Draugai