Kinas


Laurynas Kemzūra. VDFF užrašai

2013-10-09 08:38:52

Tamsų, lėtą ir bežadį penktadienio vakarą Vilniuje atklydęs į kino teatrą, radau taip pat be žado kino seanso laukiančius žmones. Fojė buvo tamsoka ir trūko oro. Netrukus patekau į dar tamsesnę kino salės erdvę. Audiovizualinio kūrinio pradžia tradiciškai vėlavo. Pusiau pilna (arba pusiau tuščia) kino šventvietė puikiai atliepė elitiniam dokumentiniam kinui.„Vyriškumas" („Mansome"), vartant VDFF programą, išsyk suskambo kaip provokacija. Trivialybėmis apipinta tema dar ir dabar neretai baigiasi...


Rugsėjo 19–29 d. jubiliejinį, dešimtąjį kartą „Skalvijoje" vyko VDFF – Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. VDFF –­ kitų lietuviškų festivalių galiūnų fone – miniatiūrinis (11 dienų), fiziškai įkandamas (apie 40 filmų) ir lengvai žiūrovą prisijaukinantis: pagrindinė veiksmo vieta –­ „Skalvijos" salė, kurioje po keleto seansų (mačiau ir pačiai taip nutiko) jau turi „savo" vietą, į ją kasdien grįžti naujo, sakytum, tavęs laukiančio kino kąsnio, kurio skoniu mėgautis padės tikrieji ekspertai, t....


Ilgą laiką galvojau, kad aukščiausiu piniginiu nominalu esame įsivertinę Vincą Kudirką, tarp kurio ir vieno lito vertės jau iš apyvartos iškritusios Žemaitės – neįveikiamos prarajos (prisiminus dar ir „vargšą" Valančių, stebiuosi, kaip žemaičiai nesukilo dėl tokios diskriminacijos). Pasirodo, 1991 m. išleistas nemažas kiekis tūkstančio litų vertės banknotų su Čiurlionio portretu averse ir „Karalių pasakos" reprodukcija reverse (dail. Rytis Valantinas) „brandinami" Lietuvos banko saugyklose euro...


Abbas Kiarostamis gimė 1940 metais Irane, Teherano mieste, kur vėliau studijavo tapybą ir grafinį dizainą. Kino režisūros ėmėsi prasidėjus šalies kino atgimimui, Irano naujajai bangai. Jis buvo vienas iš nedaugelio režisierių, likusių ir dirbusių savo šalyje po 1979 m. revoliucijos, siekusios sugrąžinti šalį prie islamiškų ištakų. Nors Kiarostamio filmų herojai dažniausiai būdavo maži vaikai – pasaulis tarsi atsiverdavo per jų akis, tačiau valdžia vis tiek juos aršiai cenzūruodavo. Atsisakius da...


Rugpjūčio mėnesį Rusijos televizija ir jos žiūrovai minėjo filmo „17 pavasario akimirkų" (režisierė Tatjana Lioznova) 40-metį. Yra pagaminta brangi spalvota šio nespalvoto serialo kopija, apie Štirlicą, kaip ir apie Čiapajevą, kuriami anekdotai, o ir pats serialas iki šiol visapusiškai aptariamas, jame kiekvienas ieško „penkių didžiausių netikslumų", jo istorija siejama su visuotine šalies ir pasaulio istorija.   Visos diskusijos Rusijoje pastaruoju metu baigiasi paieškomis atsakymo į v...


Kelios pastabos apie kičą šiuolaikiniame religiniame kine Kičas šiuolaikiniame religiniame kine yra kasdienis ir ryškus reiškinys. Be to, kai kultūros moks­lai ėmė šią kategoriją vis labiau vertinti ir pripažino jos svarbą, kičas tapo nepaprastai madingas ir tarp kūrėjų, ir tarp tyrinėtojų. Skaitant specialiąją literatūrą, lengva įsitikinti, kad epitetas „kičinis" pastaraisiais dešimtmečiais įgavo naują turinį, išaugdamas iki vienos svarbiausių kategorijų, vartojamų aprašant šiuolaikinę masinę...


„Lietuvos ryto" televizijos vakarai Tik šią vasarą savo pusrytinėje radijėlėje šalia dujinės plytos užfiksavau „Laisvąją bangą". „M-1 plius" sveikai kvatojantis vedėjas Tomas ir jo pernelyg sveikas nesikeičiantis popsas buvo jau įkyrėję, o čia, „Laisvojoje", gaunu dozes kažkaip kitaip permaišytos muzikos, praskaidrinančios košės virimo procedūrą. Tik šią vasarą sugebėjau atrasti ir „Lietuvos ryto" televizijos informacinę publicistinę laidą „Reporteris" (pirmadienį–ketvirtadienį, 21 val.). K...


Birželio 28–liepos 6 d. temperatūra pakilo kurortiniuose Karlovi Varuose. Ne tik dėl vasaros ir trykštančių karštų vandens versmių – čia vyko 48-tas tarptautinis filmų festivalis (KVIFF), kurio konkursinės programos ir šviežiausių metų hitų (iš „Berlinalės“, Kanų) žiūrėti kasmet suplūsta žmonės iš viso pasaulio. Sėkmės, yдачи, powodzenia, o šiemet tai tiesiog get lucky buvo kartojama už kiekvieno kampo: šitos malonės nesuprojektuosi, belieka tiktai laukti ir kukuoti. Jos ypač reikia sėdint kino...


Christianas Petzoldas – Lietuvoje tik per kino festivalius girdima šiuolaikinio vokiečių kino režisieriaus pavardė, pasaulyje šis vadinamosios Naujosios Berlyno mokyklos atstovas pelnytai lygiuojamas šalia garsiųjų tėvynainių Tomo Tykwerio ar Fatiho Akino. Petzoldas, prieš stodamas į kino režisūrą, studijavo germanistiką, tad daugumos jo filmų siužetų pradinės idėjos – nuo brolių Grimmų iki W. G. Sebaldo – sėkmingai išvystomos į naujus ir savarankiškus, kino ekrane gimstančius pasakojimus. Raš...


Teigiama, kad visi kritikai yra nevykėliai (neįvykę) režisieriai, aktoriai, rašytojai ir t. t. Taigi, jei aš būčiau režisierė, tai dokumentinio filmo apie aktorių Arną Roseną (1933–2002) scenarijaus idėją trumpai užrašyčiau šitaip –­ „Vienišo balso teatras". Ir savo kūrinį lipdyčiau iš fondinių įrašų su aktoriaus balsu. Pavyzdžiui, iš spektaklių „Mindaugas" (Vismantas), „Katedra" (Laurynas), „Vyšnių sodas" (Firsas); iš filmo „Sodybų tuštėjimo metas" (Dangelis); iš poezijos skaitymų (A. Baltaki...