2019-aisiais ilgos diskusijos apie kažkokią smulkmeną metu staiga suvokiau, kad žmonės sugeba kurti vaizdus savo galvose, pavyzdžiui, jie gali išvysti mylimojo ar nepažįstamosios veidą – spalvotą, trimatį, judantį. Taip, tarsi išties matytų! Anksčiau maniau, kad visa tai – metaforos. Ar prisimenate vaikišką pratimą skaičiuoti avis, kai sunku užmigti? Bandydama jį atlikti, tiesiog mintyse sakydavau: „Vienas, du, trys, keturi...“ O kiti regi k...
Interneto eros pradžioje vienu metu naudojau slapyvardį „klaidų kolekcininkas“, nors visuomet pašėlusiai bijojau klysti. Ir dabar kartais nepatikiu, kad klaidos yra leistinos ar pateisinamos, kartais net per pokalbius su įvairiais pažįstamais, ypač tais, kurie kam nors vadovauja, pagaunu save vis bandantį išgauti patvirtinimą, kad žmonės klysta, kad taip tiesiog įmanoma, kad tai nėra pasaulio pabaiga. Beje, kartai žaviesi tuo, ko bijai. Aldousas Huxley &bdquo...
Paprastai manome, kad utopijos – tai gero, racionaliai sutvarkyto visuomeninio gyvenimo vizijos. Jos pasakoja apie protingai veikiančias šalis, kuriose visi gyventojai gyvena gerai, sveikai ir harmoningai, puikiai sugyvena tarpusavyje, užsiima prasmingomis veiklomis ir apskritai yra laimingi. Ir dar. Dažniausiai apie utopijas nemanome nieko gero. Nes jos neveikia ir šiandien jas galima kurti nebent kaip humoristinius kūrinėlius, pašiepiančius nelinksmą nūdi...
Konfliktą su Kinija politologai dažnai vertina kaip nesėkmingą Lietuvos užsienio politikos rezultatą. Šis santykių paaštrėjimas yra tik diplomatijos klaida ar gilesnio civilizacinio konflikto išraiška ir Lietuva nejučia atsidūrė civilizacinių įtampų centre? Civilizacijos ir jų konfliktai paprastam skaitytojui tikriausiai atrodo labai tolimas dalykas, kuris vargu ar gali kelti kokių nors aistrų. Tačiau tai tik paviršutinis įspūdis. Civilizacija persme...
Nesu važiavęs amerikietiškais kalneliais, nors prieš daugelį metų turėjau tokią galimybę. Buvau išgėręs bokalą ar du alaus, drąsos tarsi užteko, bet žinojau, kad pakeliui didesnę dalį suaugusiųjų gėrimo atpilsiu kaip kūdikis. Nuo paauglystės nemėgstu visokio raugo sūpynių, kelionėse laivais skrandis neleidžia grožėtis įstabiais vaizdais, nežinia kiek jų pražiūrėjau indonezijose ir tanzanijose. O kur dar garsiosios vaikystės kelionės zaporožiečiu į Obelius, ka...
Vis prisimenu poeto bei dailėtyrininko Alfonso Andriuškevičiaus pasvarstymus, išsakytus interviu Mindaugui Nastaravičiui, kodėl jis esą pirmiausia yra poetas: „...daugybę kartų ir blaivas, ir ne visai daugybei žmonių (pirmiausia – moterų) esu deklamavęs daugybę tiek kitų poetų, tiek savo eilėraščių. Tuo tarpu nė sykio nesu deklamavęs jokio dailėtyros ar dailės kritikos teksto.“ O aš pats vis bandau pramušti sienas i&scaron...
Antros kartos imigrantai dažnai aptariami kaip tam tikra socialinė problema. Jauni atvykę į kitą šalį su tėvais ar jau gimę svetur kone akimirksniu išmoksta naują kalbą ir lengvai prisitaiko prie supančios kultūros. Nepaisant to, vis tiek jaučiasi svetimi – patiria ksenofobiją ir – svarbiausia – sunkiai randa ryšį su tėvais bei apskritai savo praeitimi. Kartais tiesiog negali susikalbėti su vyresniais šeimos nariais. Nereikia dairytis toli...
Metų pabaiga ir Naujųjų pradžia, atrodytų, tik simbolinė riba, neturinti kiek didesnės reikšmės žmogaus gyvenime. Tačiau laiko ritmas, metų laikų kaita iš tiesų suteikia tam tikrus rėmus, net jei nesilaikai visų su religiniais papročiais ir tradicijomis susijusių ritualų. Man metų riba yra galimybė apžvelgti padarytus darbus ir svarbiausius įvykius. Ne tik todėl, kad reikia patekti įvairias mokslinės veiklos ataskaitas, bet ir todėl, kad laikas tarsi sulėtėja ir i&s...
Štai ir praėjo. Vieni parėkė, pašvilpė, kiti pasmerkė, pakeikė (aš pritariau pastariesiems). Kas toliau? Mitingas Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją? Jau dabar rašomi planai, kaip tą ar aną nušvilpti. Nes neva valdžia su anais nekalba, tai ją pasiekti tik per mitingus ir įmanoma. Jeigu po rugsėjo maršų dar kažkas bandė draugams aiškinti, kaip reikia kalbėtis su nuskriaustaisiais ir kad „elitas per daug pasmerkė runkelius“ (vartojan...
Neuždegiau lange žvakutės. Neįsisegiau į švarko atlapą žydros neužmirštuolės. Tiesą sakant, nepamenu, kada paskutinį kartą vilkėjau švarką, bene per tėvo laidotuves. Sausio 13-osios išvakarėse pabėgau į kaimą, užuot traukęs prie televizijos bokšto ar Seimo laužų, užuot dalyvavęs Laisvės gynėjų dienos minėjime. Ar bent apsilankęs Antakalnio kapinėse – juk lydėdamas žuvusiuosius į paskutinę kelionę 1991 m. buvau šventai pasižadėjęs kasmet...