Lapkričio horoskopas Skorpionai nėra tokie bjaurūs, kaip apie juos rašoma tuose horoskopuose. Iš tiesų tai be galo jautrūs, mieli, simpatiški žmonės. Tikri draugai. Tarkim, jei jums prireiktų ką nors be skausmo užversti (arba kad ir su skausmu, taip dar geriau), iškart skambinkit savo draugui Skorpionui, jis visuomet pagelbės. Man galit paskambint, pavyzdžiui. Gal esu agresyvoka, kartais pernelyg ūmaus būdo, bet draugams visada padedu. Pastebėjau: už tai žmonės mane mėgsta ir gerbia. Manim pa...
...iš odžių apie gimtąją literatūrą... Viena aktualių tendencijų – seksualinis priekabiavimas, galbūt iš inercijos (nors tai nebūtinai reiškia proto tinginystę) mėginant nugriebti dar likusias dėmesio ir / ar pinigų dozes. Filmų „Marnė“ bei „Paukščiai“ žvaigždė Tippi Hedren memuaruose dabar ėmė ir prisiminė, kad praėjusio amžiaus 7 dešimtmetyje prie jos kabinėjosi Alfredas Hitchcockas. Amerikietė futbolo vartininkė Hope Solo susivokė, kad per „Auksinio kamuolio“ teikimo ceremoniją 201...
Iš Kruvinosios Merės (švelnių) pasakojimų Pastebėjau, kad vis dažniau į jaunesnius žmones kreipiuosi atsiprašomuoju tonu – balse tik slyst išdavikė gaidelė ir siunčia signalą, kad jų prisibijau. Nežinau, ar jaunikliai girdi slaptą gėdijimosi toną. Kad atpažintum, reikia turėti ne klausą – patiems būti patyrus visokiausių bėdų ir iš jų išsikapanojus: šliaužte pilvu pirmynpirmyn / nėžingsnioatgal, tada nusilaižai kraują nuo krumplių ir imi žvengti, kad nutiko taip, kaip visiems, nors v...
Mintys, kurias ruošiuosi išdėstyti, galvoje kaupėsi keliolika metų. Maniau, kad man vienam atrodo įtartina tradicija skambinti fortepijonais, mušti būgnais, brazginti gitarėlėmis ir kt. per literatūros vakarus, tačiau aptikau, jog esama daugiau kolegų, kuriuos ta nuostaba apninka. Štai prieš porą metų Radviliškio rajono viešojoje bibliotekoje išgirdau Ričardą Šileiką viešai besistebintį, kodėl į poezijos skaitymus dažnai kviečiami įvairaus plauko muzikantai, kad jie tarpuose tarp skaitymų pamu...
Praėjusią savaitę į įkaitintą iki burbuliavimo eterį sumetėm: vištą, strimelės galvą, vieno vanago kitam vanagui iškirstą akį, šviežiai pridergtą paukščio lizdą, rieškučias raudonų putino uogų, nuo pradėjusių trauktis žaizdų nuluptus sūdytus tautinius krešulius, mumyse kirbėjusią teisybės dėlę, nuplėštą mašną, rūkytą tvarstį, garintą actą, kruviną vatą, žydų kaulus, partizanų šonkaulius, išsukiotus petukus su antpečiais, vokišką taukuotą špygelį, žiupsnį tarkuotų knygų, lydytą Vėlinių žvakių vaš...
Dažnas iš mūsų sau ir kitiems užduodame klausimą: kodėl, sparčiai kintant ir vystantis technologijoms, Lietuvos socialinis gyvenimas transformuojasi labai vangiai ir beveik nepastebimai? Dar svarbiau atsakyti, kodėl viešumoje pasirodęs vienas ar kitas protingas žmogus, asmenybė, po kurio laiko nutyla ir dingsta iš internetinių žinių portalų bei laikraščių puslapių. Viena tokios tendencijos priežasčių banali ir seniai žinoma – tai lemia mūsų visuomenės anonimiškumas. Konkrečiau sakant, anonim...
...iš odžių apie gimtąją literatūrą... Na, kiek galima apie tą patį... Be jokios abejonės, toks glebiai aikštingas oportunizmas kategoriškai nepriimtinas – ne tik galima, bet ir imperatyviai reikia, kai veržlaus ir vietomis isteriškai takaus gyvenimo sąlygomis dvasingumas patiria neregėtų iššūkių, todėl pašauktas taurinti žmoniją visapusiškai naujomis force majeure aplinkybėmis. Jau nustatyta ir Stenfordo universiteto tyrėjų dr. Michalo Kosinskio bei Yiluno Wango žurnale „Journal of Personali...
Gintaro Zinkevičiaus „Filmų paroda“ galerijoje „Trivium“ Kai poetai balsu skaito vienas kito eilėraščius, fotoaparato spragsėjimas, blyksėjimas ir pypsėjimas išduoda, kurioje pusėje dabar yra kvailys, nematantis poezijos. Laimei, dabartiniai fotoaparatai turi raudoną mygtuką, kurį paspaudus nuotraukos pradeda judėti. Tada akys ir mintys jau gali pradėti linksmintis. Svarbu tik laiku pastebėti, kada eilėraštis baigėsi.1 Gintaro Zinkevičiaus kūryboje, filmukuose yra šis tas artima man pač...
Spalio mėnesio horoskopas Sveikas, dienorašti, kodėl gyvenimas toks neteisingas? Jau 2 savaites pliaupia be perstojo, miesto parke purvo kone iki kelių, net senelio kaliošus sugebėjau prisemti. Šaldytuve baigėsi ledai, negavau finansavimo bienalei. Negana to, gatvėje mane susistabdęs meras atskaitė pamokslą. – Dzievuliau švenčiausias, – jausmingai pradėjo, paskui susitvardė ir tęsė jau tvarkingai literatūriškai, – kada tu pagaliau suaugsi? Visos tos tavo antimeno antibienalės daro mums gėdą...
Vieną gražią dieną su Jurgiu (kai dar buvau ne senjoras, o paprastas laborantas, Jurgis vadovavo Konstrukcijų skyriui, kuriame triūsėme) įgėrėm biskį raudonojo vyno, pakankamai (kaip dabar sakoma) nedaug, tiesiog apgailėtinai mažai, bet pasikalbėti jau tapo įmanoma. Beje, pastebėjau, kad visada verta paminėti raudonojo arba baltojo, tai kažin kodėl sutaurina veiksmą. O, pavyzdžiui, šampanas iš plastiko puodelių – ne. Bet jeigu to neišduodi, sakai paprasčiausiai: „Išgėrėm šampano“, neaiškini, kad...