XX a. 6–7 dešimtmečiais kultūrologas Vytautas Kavolis gausiuose straipsniuose JAV lietuvių spaudoje tvirtino, kad gyvename jau po visų įmanomų ideologijų. Mano tekstas radosi kaip dvejopa pastanga: bandyti atsakyti į klausimą, „ar laikais po ideologijų įmanomas viešas skulptūrinis monumentas lietuvių tautos istoriniams veikėjams“, ir diskutuoti su poetu, tarpdisciplininiu menininku Juliumi Žėku, prieš kelias savaites vienam iš kultūros savaitraščių davusiu interviu apie nepaminklinį santykį ir...
„...kas svarbiausia...“ (iš reklamos metafizikos) Vienas sostinės prekybos centras ėmėsi neurotiškojo postimpresionisto Vincento van Gogho kūrybos projekto „Van Gogh. Life in Art“. Ir šiuo atveju sociokultūrinį kontekstą aptarti verta, mat „olandų dailininko V. van Gogho veidas, atpažįstamas iš garsaus autoportreto, (...) siūlo kitaip pažvelgti į vieno įdomiausių pasaulio dailininkų kūrybą ir tragišką gyvenimą“ („Į Vilnių atkeliauja įspūdinga V. van Gogho paroda“, delfi.lt, 2017...
„...kas svarbiausia...“ (iš reklamos metafizikos) Kaip įprasta autoriniuose tekstuose, pradėkime nuo citatos. Lenkų publicistas Piotras Skwiecińskis besiginčijančiųjų dabartinį nusiteikimą apibūdina taip: „Kažkada rašydavome straipsnį vedami intencijos ką nors kažkuo įtikinti – dabar rašome tam, kad priešas pajustų skausmą.“ Panašu, formuojasi paradoksaloka nuožmaus solidarumo kultūra – demokratiškai nusiteikę piliečiai susitapatina su oponentais tiek, kad tampa šiems fakti...
Dvi moterys raudonomis suknelėmis su trikampėmis iškirptėmis. Iš godžiai prasižiojusių burnų kyšo po pusę vėžiagyvio. Vienai teko omaro galva ir krūtinė, kitai – pilvelis su uodega. Ilgi garbanoti moterų plaukai primena jūrą, iš kurios buvo ištrauktas šis gyvis, kol dar nebuvo patyręs dualumo. Ne savo noru, žinoma. Jos irgi ne savo noru stovi ant daugiaaukščio namo stogo stebėdamos miesto venomis besiiriančias eismo molekules. Nežinia, ar savo noru taukų akvariume guli pusnuogė moteris. Meno...
Mano gimtinė – Šančiai. Tai toks Kauno rajonas – Žemieji ir Aukštieji bendru pavadinimu Šančiai. Kadaise parašiau eilėraštį „O Šančiai Šančiai, virš jūs visad žydras dangus“ (tada dar nebijojom kai kurių spalvų, paukščių vardų, atmosferinių reiškinių ir t. t.). Šančiuose gyvena, pasak Isako Babelio, „įžymi liaudis“. Tiesa, taip jis kalbėjo ne apie mus, o apie kitą Žemės rutulio vietą, bet vis dėlto... Dabar jau gal ne kiekvienas žino, kas yra Algirdas Šocikas, o juk jis – dukart Europos ir dev...
Paraleliniai pasauliai – Atsiprašau, bet jūs sėdite mano vietoje, – tariu prie lango lėktuve patogiai įsitaisiusiam vidutinio amžiaus baltaodžiam vyrui. Jis nenoriai nukulniuoja prie gretimos sėdynių eilės, iš kurios pakyla jauna indė ir, užleisdama savo vietą keleiviui, atsisėda šalia manęs. – Tiesiog nenorėjau sėdėti šalia vyro, – pasiteisina ir nusišypso. Jauna, tikriausiai nė 20 metų neturinti gražuolė kukliai sėdėjo prisidengusi galvą rožine skarele ir skaitė Koraną iš mobil...
Darius Vaičekauskas, vienas „MeKuSos“ lyderių, savo projektą „Dekonstrukcijos“ išsklaidė po Vilnių. Tiesa, Jono Meko vizualiųjų menų centras tapo laikinąja projekto būstine, nes jame vyko atidarymo akcija, kurioje menininkas pjaustė lapus iš „Lietuvos fotografijos“ almanacho ir smulkino juos dokumentų naikinimo aparatu. Patį projektą Vaičekauskas laiko artimu street artui, kadangi (ne)kūriniai (menininko dekoliažų kopijos) priklijuoti ant apleistų stendų, tarpuvartėse ir pan. Jono Meko vizualiųj...
Laikotarpiu, kai Lietuvos kultūros taryba skirsto pinigus kultūros ir meno projektams, vis dėlto derėtų svarstyti ir abstraktesnes, ne tokias arti realybės egzistuojančias problemas. Pastarąjį pusmetį viešojoje erdvėje daugiausia buvo kalbama ir diskutuojama apie nacionalizmo ir liberaliųjų pažiūrų priešpriešas. Internetinio portalo „bernardinai.lt“ vyriausiasis redaktorius Donatas Puslys ir keli kiti komentatoriai piktinosi, jog diskusijoje dominuoja tik kraštutinumai, „juoda“ ir „balta“, ven...
Laisvė man pirmiausia susijusi su galimybe keliauti, ištrūkti iš kasdienybės kvadratų ir trajektorijų. Pigiomis ir brangesnėmis avialinijomis keliauti tapo įmanoma beveik kiekvienam mūsų žemės gyventojui. Mano močiutei atsiradusi galimybė nuskristi į Ameriką aplankyti savo giminaičių buvo tirpstančių ledų ženklas, nes iki tol keliauti net ir po Sovietų Sąjungą nepartinei dėstytojai tekdavo su kiekvieną žingsnį sekančia palyda. Nors dabar skraidyti tapo įprasta, tačiau atminties raizginiu...
Dalijamės su anūke blynais. Rodau į ją, sakau: „Čia tau“, dedu vieną blyną į jos lėkštę, rodau į save, sakau: „Čia man“, dedu vieną blyną į savo lėkštę. Sušveičiam tuos du blynus, liko dar vienas. „Kam šitas?“ – klausiu. „Tau“, – ji sako ir rodo į save. Aš suprantu Juliją – žmogus ką tik išmoko kalbėti, ir blynas atitenka jai. Bet kai apsčiai suaugęs dėdė, pavyzdžiui, valstybės vadovas, sako: „Mes manome, kad blaivus protas nugalės“, mes sutrinkame. Mes manome, kad tai būtų bene pirmas atveji...