Saulė ir vėl paslėpė savo šilumą. Dabar daugiabučių stogai su rausvais niuansais, kuriuos dar prieš sekundę pasėjo už horizonto įkrentantis didelis raudonas diskas. Jokios paslapties, tik laiko rodiklis, nors ir kaip romantiškai mėgina dėlioti atspalvius, dramatiškai įsirėžiančius kelioms minutėms danguj ir visur aplinkui. Gera matyti dalykus baigiantis, ateina palengvėjimas užmerkiant akutę dar vienai dienai, jei ji buvo kuo nors reikšminga, galima ją uždary...
Rusės Graikijoje Man leido įkišti snapą į Rodo tarptautinį rašytojų ir vertėjų centrą. Vienintelis noras – atsigauti nuo Vilniaus ir saugiai tylėti. Antrą parą sugebėjau paklysti vidurnaktį, nes pėsčia nudrožiau nuo Rodo iki Falirakio: gatvės, kurios vedė ten vakare, kvietė slėpiningiau nei nuobodus takas atgal į centrą iš Rodo senamiesčio. Be to, buvau drąsi: esu Rode trečią kartą – pirmąsyk atplaukiau garlaiviu iš Marmario prieš dešimt metų, pasistumdžiau turistinėj viduramžių gatvėj ir niek...
Inhaliavičius nutarė galutinai susilietuvinti pavardę, tad įkvėpė drąsos ir pasivadino Angelaičiu. – Pasidavei prievartinei lituanizacijai, – supeikė jį kaimynas Jan Obelajtys. – Kur tavo tautinis orumas? Dalykus aštrino lietuvių klastojama statistika, neva vietinių tikrųjų buveišių procentas mažėja. Iš tiesų sparčiai mažėjo lietuvių, tad buvo jau beprasidedanti diskusija, kurie išnyks greičiau. O kinai vis dar nevažiavo į gražųjį amžinai nel...
Vagystė, mano brangieji, – tai tikras ir neaprėpiamas mokslas. Mūsų laikais, juk patys suvokiate, nieko šiaip sau nenugvelbsi, būk sveikas. Šiais laikais milžinišką fantaziją reikia pasitelkti pagalbon. Svarbiausia priežastis – visuomenė tapo labai atsargi. Publika tokia, kad nuolat budi savo interesų sargyboje. Vienu žodžiu, štai kaip ji sergsti savo mantą. Išsprogusiais veizolais! – Akį, sako, turint sveikatos draudimą suremontuoti galima....
Jeigu dar nepasiekei gyvenimo finišo – trypčiok vietoje. Visos tendencijos yra tendencingos. Kur poezija – ten ir erezija. Gerbk duobkasio darbą, jis dirba ne sau! Jeigu neturi galvos, tai mintys būtinai lenda į galvą. Visokiam darbui savas vaikas. Spektaklio žanrai: kai scenoje aktoriai vaikšto energingai, kalba triukšmingai, žinokit – vaidinamas Šekspyras, o jeigu vaikšto lėtai ir kalba tyliai – Čechovas. Gimnazija:...
Likimo ironija: XX a. 6 dešimtmetyje Gabrielis García Márquezas pateikė šį apsakymą Karakaso dienraščio „El Nacional“ konkursui, bet nepelnė nė pagyrimo. Po kelerių metų jo artimas draugas Kolumbijos rašytojas Alvaro Mutis, tuo metu kalėjęs Meksiko kalėjime, parašė jam laišką prašydamas atsiųsti ką nors paskaityti. Márquezas nusiuntė bičiuliui rankraštį su aštuoniais apsakymais, šis vėliau pa...
Ak, Jeronimai Jeronimai, ir kodėl nelemtą vakarą aplankei išvaizdžią moterį, tarsi anksčiau nebūtum regėjęs nė vienos bobos. Juk tąsyk, kai žiopsojai į televizorių valgydamas kruopynę, nereikėjo iš namų kelti kojų. Rodos, tavo žmona sėdėjo šalia ir susiraukusi tylėjo, tarsi nujausdama nelaimę. O juk moterys yra tikros čerauninkės, todėl daug ką nujausdamos atspėja ir įspėja. Betgi tu savosios niekada neklausei, ji nebuvo išvaizdi, lyg iš medžio išdrožta...
Jeanas-Baptiste’as Cabaud (1970) – prancūzų poetas, šiemetinio „Poezijos pavasario“ svečias, atvykęs Prancūzų instituto Lietuvoje kvietimu. Gimė Savojoje, nuo 1993-ųjų gyvena Lione. Po daugiau nei dešimtmečio darbo grafikos srityje nuo 2005-ųjų atsidėjo vien žodinei kūrybai, poezijai – rašomai, piešiamai, skaitomai, improvizuojamai. Su muzikantu ir kompozitoriumi Davidu Champey įkūrė vadinamosios elektroarktinės poezijos grupę „Sain...
Gegužės 24 d. J. Brodskiui būtų sukakę 75 metai Anos Achmatovos šimtmečiui Ir rankraštį, ir ugnį, girnas ir kviečius,ir alebardos aštrį, ir plaukų ežiuką baltąDievas išsaugo viską; ypačiai – žodžiusiš meilės, atlaidos kaip savo tikrą balsą. O jie trūksmingo pulso, sąnarių gėlos –tarsi kirtikliai tiksi; tikslūs, savo vietoj;gyvenimas juk vienas – iš mirtingų lūpų plaukssrauniau negu vyniojant į antgamtės vatą. Didinga siela, per ma...