Poetė, vertėja, gydytoja Arija Elksnė (tikroji pavardė Grietinia) gimė 1928 metų vasario 7 dieną Latvijos kariuomenės orkestro muzikanto šeimoje. Mokėsi Jėkabpilio humanitarinėje gimnazijoje. 1953 metais baigė Rygos medicinos institutą (RMI), tęsė studijas aspirantūroje. „Norėčiau gyventi tris gyvenimus: vieną medicinai, vieną literatūrai, vieną meilei“, – rašė ji. 1956–1965 metais A. Elksnė dėstė RMI. Pasak jos draugės poetės Lijos Brydakos, sulaukusi skaitytojų palankumo, Arija pasijuto tvirči...
KVAILUTĖ – …pavargau guglint save. – Su-si-rask darbą.– Jaučiu, kaip jaunystė skriete skrieja pro šalį. Darbas? Kas iš to? – Pinigai?– Kam man jie, kam pinigai? Apie jaunystę aš. Alsuoju jaunyste… – …į kompiuterio ekraną.– Net rasoja, kaip alsuoju… koncentruojas lašai ir teka ant klaviatūros mano jaunystė.– Žiūrėk, kad neužtrumpintų… Gurkšteliu kavos. Karti.– Ne-bė-ra kavos. Vėl. Pirmadienį pirkau. Pas mus buvo svečių?– Ne.– Tai, kur kava?Koks skirtumas? Kodėl jis mane provokuoja? Akivaizdu, k...
Sausis. Daviau sau žodį – daugiau nė žodžio. Oro slėgis šaldytuve kaip barokameroje – vien tik tušti ginklai ir šarvai. Pagalvojau, jeigu kokie nors apsėsti viduramžių laikų mišparų tekstai ir blaškosi (komedija tunikata) – siųsk tuos rašinius į lietuvišką laikraštį ar žurnalą, erdvėn, vietiniams inkams, tegul apsikrečia penkiomis pagrindinėmis Žemės rutulio religijomis.Be abejo, tai yra bjauri fantazija, paketas žodžių nešvankiems smegenų filmams kurti. Mano mielasis rentgene, kai aš stovėsiu...
„Sakai, kad visi žmonės ar dauguma jų kenčia,Nes tai, kas žmogiška, sutvarkyta netinkamai.“Fernando Pessoa Pliuškiai yra tie, kuriems pakanka pramogų ir apkalbų.Toks laikleidys – patogus beprasmizmo visuomenės pilietis. Jį augina ir viešoji erdvė, ir suinteresuotoji pramogėlių industrija kaip savo pagrindinį klientą. Jis vartoja kūno judesius bei funkcijas asmens biologinei būčiai ir apkalbų, sensacijų, reklamos maistą, kad likutiniam protui būtų ką veikti. Visa tai telpa į beprasmistinį dovano...
Elčinas Huseinbeilis yra vienas žinomiausių šiuolaikinių azerbaidžaniečių rašytojų – populiarus prozininkas, dramaturgas ir publicistas. Gimė 1961 m. gruodžio 23 d. Azerbaidžane, Džabrailo rajone. 1989 m. baigė Maskvos M. Lomonosovo universiteto Žurnalistikos fakultetą. Į literatūrą atėjo tautinio atgimimo ir Azerbaidžano nepriklausomybės atkūrimo metais. Parašė ir išleido apie 20 knygų. Daugelio romanų, apsakymų, esė ir publicistikos kūrinių autorius. Skaitytojai rašytoją pamėgo kai...
I Vidurvasaris. Dangaus skaidrumo vanduo, iš jo kyšo akmens kupra. Ant jos stovi berniukas ir ruošiasi nerti į vandenį. Krantai tamsiai žali, viliojantys, didingi, paslaptingi. Liauna berniuko figūra – kaip klaustukas: ar nuplauksiu? Ar į tą krantą? Kol kas jam regis, jog visas pasaulis – vienas didelis ir nesibaigiantis nuotykis. Tačiau, geriau įsižiūrėjus, kranto žalumoj šmėžuoja ir baugūs tarpekliai, ir skardžiai, ir žaibų zigzagai… II Pro praviras duris išskrido kanarėlė. Spalvota, grakšt...
Agustinas Cerezalesas, gimęs 1957 metais Madride, vienos garsiausių XX a. Ispanijos rašytojų Carmen Laforet ir literatūros kritiko Manuelio Cerezaleso šeimoje. Žinomas kaip rašytojas, žurnalistas ir scenaristas. Pirmenybę teikia smulkiosios prozos žanrui. Išleisti rinkiniai: „Perros verdes“ („Žali šunys“, 1989), „Libro sin título“ („Knyga be pavadinimo“, 1990) ir kiti. Agustín Cerezales DVIKOVA Jis nuleido šalmo antveidį ir prisidengė skydu. Kitoje geltonuojančių plynų laukų pusėje viskas sk...
„O jeigu dabar kas nors susprogdintų metro? – Goja nuryja tirštas seiles. – Tie, kurie išgyventų, vienas kitą paprasčiausiai sutryptų, kaip tas nuodingas baltauoges, ant kurių užmynus pasigirsta pokštelėjimas, ir permatomas baltymas ištykšta į šalis.“ Iš traukinio tarsi kraujas paplūdusi minia lėtai slenka kylančiais eskalatoriais. Staiga pastumta iš nugaros, Goja beveik kakta įsiremia į priešais krypuojančią juodaodę. Goja neturi kitos išeities, tik uosti salsvą, muilinį jos kūno kvapą. J...
Spaliuko žvaigždę prie krūtinės man prisegė slapta. Grįždama namo skubiai nusiplėšiau ant juodos mokyklinės prijuostės degančią žvaigždę – lyg slaptos gėdos žymę. Mano tėvai taip niekada ir nesužinojo, kad buvau įstojusi į spaliukus. Kaip elgiausi su priklausomybę spaliukams išreiškiančia žvaigžde, jau neprisimenu, tik žinau, kad tėvai jos niekada nebuvo aptikę. Jei būtų aptikę, tikrai prisiminčiau. Tikriausiai mokykloje buvau ta maža išsiblaškiusi nevykėlė, nuolat pamirštanti prisisegti žvaigžd...
Kalba netaisyta – Tamsta neseniai grįžote iš Paryžiaus. „Mūsų Dienų“ skaitytojams būtų malonu išgirsti apie Tamstos įspūdžius, išsivežtus iš Prancūzijos sostinės.– Tai kad sunku ką nors nauja ir bepasakyti – atsakė šypsodamas dailininkas. – Tamstų skaitytojai, tur būt, jau iš Tysliavos eilių žino, jog Paryžiuj yra Eifelio bokštas ir kai išeini į gatvę, tai aplink prancūzai ir visi prancūziškai kalba...– Taip, tai tikrai nuostabūs dalykai... Bet mums norėtųsi šį tą apie meną išgirsti. Ar yra Pa...