Kinas


Kovo 27-oji Dėkui Dievui ir turbūt ponui Biručiui, Teatro diena iš snobiško Vilniaus persikėlė į Panevėžį (iš ten transliavo LRT Kultūra). Šventės atmosfera išsyk pakilo keliais laipsniais, tapo jaukesnė, natūralesnė, pasidaryta visų pirma sau patiems. Štai tokiam ne reprezentaciniam, o gyvam teatrui, kuriam užtenka nepretenzingo portalo, kurio gilumoje žydi, tiesiog klesti pavasario medžiai. Atrodo, tai vyšnių sodas, taip, tas pats – niekaip nenumarinamas, neiškertamas, pats trumpalaikiškiau...


Vyrukai, pasivadinę „Makchu Pikchu", po kiekvienos pusvalandinės serijos lygiais balsais nubanguoja: „Bėgam ten, kur lapai kužda / Meilė kaip mėnulis / Bėgam ten, kur po žvaigždėm / Ilsėsimės sugulę..." Lopšinė tikrai šauni ir gula kaip lengvas margarinas. Po keleto mėnesių ir daugybės pusvalandžių ji įsismelks į LRT televizijos žiūrovų smegenis: jie sužinos, kad meilė nepastovi kaip tas pilnėjantis ir dylantis dangaus šviesulys. Kad mūsų namuose šviečiantys ekranai turi va tokius užkulisius, ...


2011 m. JAV kabelinės televizijos kanalas HBO, garsėjantis itin sėkmingais serialais („Blakė", „Seksas ir miestas", „Šešios pėdos po žeme", „Sopranai"), pradėjo trans­liuoti George'o R. R. Martino knygų serijos „Ledo ir ugnies giesmė" adaptaciją „Sostų žaidimas" („Game of Thrones"). Pirmaisiais metais serialas dar sulaukė fantasy žanrą niekinančių atsiliepimų, tačiau keturis sezonus populiarumui vis augant, jau ir kritikai jam pradėjo giedoti vien ditirambus. Iš tiesų, su 18 milijonų žiūrovų g...


Filmuose, serialuose ar romanuose kompiuteriai vis dažniau atlieka svarbiausius vaidmenis, tapdami geismo objektais. Technologijos valdo ir Spike'o Jonze'o filmo „Ji" („Her", JAV, 2013) intrigą. Kompiuteriai ir virtualūs gyvenimai netikėtai tapo naujausiu sinematiniu topu. Kaip ekrane įkūnyti stulbinančią virtualią painiavą, kuri apsigyveno ne tik mūsų kompiuteriuose, kietuosiuose diskuose ir telefonuose, bet ir lenda į pačius intymiausius sielos kampelius? Nesileisime į diskusijas apie įtart...


Vilniaus „Skalvijos" kino klasikos vakaruose rodo „Taksistą" („Taxi Driver", 1976). Teigiama, kad Martino Scorseses filmas įkvėpė „Elnių medžiotojo", „Šių dienų apokalipsės" autorius. Gerokai vėliau filmas inspiravo ir ruso Aleksejaus Balabanovo „Brolio" (1997) atsiradimą. „Brolį" galima būtų vadinti net „Taksisto" perdirbiniu, tačiau tokiam įvardijimui jis yra pernelyg originalus, talentingas, be to, gimęs kitoje pasaulio pusėje, kitokio megapolio „pamazgų duobėje". „Skalvijoje" (arba kokioje n...


Nenuteisti nusikaltėliai retai pasipasakoja kino kamerai; politinio žvėriškumo kaltininkai taip pat nėra linkę viešai šokti ir dainuoti apie savo juodus darbus. (Paprastai jiems pakanka paminklų, saliutavimo ir baimės kvapo.) Tad turbūt galima sakyti, kad Joshua Oppenheimerio „Žudymo aktas" (2012) yra pirmasis pasaulyje dokumentinis miuziklas apie genocido vykdytojus, besišypsančius gangsterius, kurie prisimena ir atkuria –­ su neįprastu kinematografiniu laisvumu –­ savo vaidmenis iki šiol valdž...


Antonionio „Fotopadidinimas" („Blow-Up", 1966) – vienas tų filmų, kurie, net ir daug sykių matyti, man greit prisimiršta. Žinoma, puikiai atsimenu siužeto šerdį – nutikimą su padidintomis nuotraukomis, kurios paskui pradingsta kaip ir jose netyčia užfiksuotas kūnas. Tačiau visi kiti smulkesni epizodai turi savybę išnykti iš atminties – tarsi tokiu būdu jie atkartotų didįjį Anto­nionio kino siužetą apie mįslingą išnykimą. Tiesa, vieną dalyką esu gerai įsidėmėjusi, nors štai pačiam filmo protagoni...


Kai pirmąkart nuėjote į kiną, žiūrėjote „Hamleto" ekranizaciją. Ji jus tiesiog sukrėtė... Man buvo penkeri, atėjau į kiną su savo močiute. Ekrane rodė rūmus ant jūros kranto, dūžtančias bangas, skambėjo niūri muzika, ir štai aš sėdėjau priešais tą milžinišką vaizdą... Aiškiai to nebeprisimenu, bet turėjau būti labai išsigandęs, mat ėmiau verkti, tada šaukti, kol galiausiai buvom priversti išeiti iš salės. Filmo tiek ir temačiau, gal tik dvi ar tris pirmąsias minutes... Taip pat dažnai minite...


Vasarą ir kultūra –­ vasarinė. Limonadinė. Griežti kritikai pasakytų, kad jos vasarą iš viso nėra. Žmogus atsipalaidavęs šilumoje bei žalumoje ir jo estetiniai refleksai priima nebent popsą, kankles, dainų šventę ar futbolą. Ginčytina, bet šitaip jau nusistovėję. Vis dėlto, jei šiltą dieną mieste mindamas įšilusį asfaltą, staiga nuspręsi pasukti stipriai į šoną ir užeiti, pavyzdžiui, į tuščią, tamsią ir vėsią bažnyčią ar tokį pat kino teatrą, bet kuriuo atveju išloši. Bandžiau tai ne kartą ir...


Į naują, ilgai kurtą garsaus režisieriaus Wong Kar-wai'aus filmą „Didysis meistras" ėjau pasižiūrėjusi jo reklaminį klipą. Nusiteikiau pamatyti modernų rapidinį kinų baletą kine, seanso metu jaučiausi patekusi dar ir į operą, o išeidama nutariau, kad vis dėlto čia išvydau dviejų valandų epą, kurį kinams (ir kitiems dideliems Rytų meno meistrams) sukurti yra natūralu ir net ne itin sunku. Tai labai pavydu. Filmas pristatomas kaip kung fu meistro Ip Mano (1893–1972) biografija. Tačiau šita biog...


Draugai