Kate DiCamillo. „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“. Iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas – Vilnius: „Nieko rimto“, 2012. Sukęs apsukęs aš vėl prie pasakų. Alibi – vasario rūpesčiai, pavasario linksmybių ir šviesos ilgesys, ar dar kas nors sentimentaliai seilėto. Saldaus sentimentalumo netrūksta ir amerikiečių autorės Kate DiCamillo istorijai apie pasipūtusį porcelianinį triušį ir jo priverstinai vagabundiškus nuotykius. Netrūksta jo ir talentingoms Rusijoje gimusio Bagramo Ibatoull...
Cibulskas N. NUTRINAMI. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. Sveikintina, kad kiekvienais metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla skelbia Pirmosios knygos konkursą. Tai ypač svarbu, nes įvertinti debiutai gali parodyti tolesnę lietuvių literatūros kryptį ar kurti „kitokius“ rėmus. Ne išimtis – ir 2012 m. išleista poeto Nerijaus Cibulsko eilėraščių knyga „Nutrinami“, kur vietoj eksperimentinio kalbėjimo būdo ir audringos ekspresijos (to, kas būdinga literatūriniams deb...
Haïlji. Užupio respublika. – Iš korėjiečių kalbos vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. Rašant apie šį romaną, objektyvumo ir nešališkumo idėja išnyksta it (kaži kodėl čia norisi pacituoti mūsų literatūrinį nacionalinį pasididžiavimą) dūmas, neblaškomas vėjo. Per maždaug tris minutes, kaip tik tada, kai „azijietis priėjo prie pasų kontrolės langelio“ (p. 5), o melsva uniforma vilkinti žioplelė pasikvietė dvi gorilas, vos apverčiančias liežuvį...
Su vertėju LAIMANTU JONUŠIU kalbasi Jūratė Visockaitė Ką tik baigiau skaityti Tavo išverstą ir „Vagos“ išleistą (2011) Virginios Woolf romaną „Į švyturį“ („To the Lighthouse“, 1927). Gal galėtumei pasakyti ištiktai susižavėjimo stabo skaitytojai, kaip (kada ir kodėl) išdrįsai pradėti jį versti, ką jautei šį vertimą pabaigęs?Gal galėčiau paklausti netgi intymiau: ką dabar manai apie moteris; ko tave išmokė Tavo gera pažįstama Virginia; ko jos paklaustum susitikęs (argi svarbu, kur tai atsitiktų,...
Reinaldo Arenas. „Kai ateis naktis“. Iš ispanų kalbos vertė Kristina Kežutytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. Mama, neskaityk šios knygos.Nes čia daug erotikos ir nenorėčiau, kad skaitytum tas pačias erotines knygas, kaip ir aš. Be to, žinau, kad homoseksualai tau ne prie širdies. Man užtat jie visai nieko. Randame bendrą kalbą. Man patinka vyrai, – sakau aš. Man irgi patinka, – atsako man Reinaldas ir priduria: Leisk tau šį tą papasakoti. Ir aš atsiverčiu jo knygą.Man i...
„Arkos“ galerijoje Vilniuje nuo sausio 18 d. veikia 25-oji Felikso Jakubausko kūrybos paroda „Švytėjimai“. Vos ne kasmet po asmeninę parodą per kiek daugiau nei kūrybos trisdešimtmetį. O juk kalbame apie dailės sritį, kurioje vieno kūrinio įgyvendinimas trunka ištisas savaites ar net mėnesius. Ką apie menininką pasako tokie skaičiai? Kad audimas tapęs jo gyvenimo būdu, kad F. Jakubauskas gyvena savo kūrinių ritmu – nuo idėjos brandinimo iki baigto darbo pristatymo visuomenei. Nė viena dail...
Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“ neseniai veikė profesorės Ramintos Jurėnaitės kuruota Kosto Dereškevičiaus tapybos paroda „Sutikta moteris“. K. Dereškevičiaus kūryba pastaruoju metu atsidūrė dėmesio centre – ją naujai priminė ir apibendrino solidus R. Jurėnaitės sudarytas dailininko kūrybos albumas (išleido Modernaus meno centras), kuriame nuosekliai apžvelgiamas visas jo kūrybos kelias, įvairiausi raiškos būdai bei XX a. antrosios pusės lietuvių dailės kontekstas. Pa...
Stankevičius R. RYŠYS SU VADAVIETE. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. Į Rimvydo Stankevičiaus poeziją žiūrėjau atokiai. Gal labiausiai – dėl atkaklaus „aš“, esančio teksto ir kuriamo poetinio pasaulio centre. Dėl to tasai kuriamas pasaulis atrodė uždaras, troškus. Kodėl gi, galvodavau, tam „aš“ neapsidairius aplink? Kam grimzti į tą „pragarą“, kuris yra net ne kiti, o „aš“? Tasai „aš“ man atrodė tarsi gangrenuojanti ego liekana, kurią amputavus pagaliau galima būtų išeiti iš...
„Žmonės“. Vyriausioji redaktorė – Daina Žemaitytė. 2013, Nr. 1. Perfrazavus gerai žinomą posakį, galima pasakyti: „Jeigu tavęs nėra „Žmonėse“, tai nėra niekur.“ Ir nors labai populiaru sakyti: „Atrask save“, šis žurnalas skirtas ne atradimui, o susitapatinimui su geidžiamu asmeniu: jei susitapatinti su kokia nors užsienio megažvaigžde pritrūktų kvapo, tai su mūsų vietiniais asteroidais – jokio vargo. O kai jautiesi panašus į tokį bent savo dvasiniu pasauliu – jautiesi besąs ne kokia vargšė uni...
Poetai paprastai nemoka skaityti paskaitų. Eilėraščius jiems diktuoja įkvėpimas, bet paskaitų mūzos, deja, nėra; juk tai ne kauke prisidengusi Talėja ir ne tragedijų specialistė Melpomenė, ne rūsčioji Uranija, kuri bičiuliavosi su Jarosławu Iwaszkiewicziumi, ne susimąsčiusi Polihimnija, net ne Klėja, ne kitos mūzos – ir tikrai ne Mnemosinė, globojanti visą devynetą tų aikštingų mergelių. Gal kaip tik todėl poetų paskaitos – ir esė – dažniausiai pabyra į smulkius fragmentus kaip prastai sutrint...