Umberto Eco. „Nr. 0“. Iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. – V.: „Tyto alba“, 2015. Naujausias ir paskutinis „Fuko švytuoklės“ genijaus romanas skirtas lokalizuoti ir atverti žiniasklaidos, medijų virtuvės paslaptis. Simboliška, bet turėjusios tapti pirmosiomis, mano galva, geriausio jo romano eilutėmis, atsirado paskutiniajame: Epizodu su iš čiaupo nebėgančiu vandeniu turėjo prasidėti romanas „Fuko švytuoklė“. Draugas, kuriuo pasitikiu, perskaitė rankraštį, ir galiausiai pašalinau šią s...
Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė. „Kvėpuoju“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. Noras rašyti apie Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės knygą pirmiausia kyla iš poreikio pačiai išsiaiškinti, su kokia knyga šiuokart susidūriau. Ji nepriklauso tvarkingoms deramo lygio poezijos knygoms, kurias perskaitai, permąstai ir pasidedi į lentyną. „Kvėpuoju“ kelia emocijas, dirgina sąmonę, kviečia grįžti ir galvoti apie tai, kas ir kaip joje kalbama. Pirmasis skaitymo įspūdis – į rinkinį sugul...
Ovidijus. „Liūdesio elegijos“. Iš lotynų kalbos vertė Eugenija Ulčinaitė. – V.: „Alma littera“, 2016. Knygynų lentynose šiais metais pasirodė nauja, profesorės Eugenijos Ulčinaitės eleginiu distichu išversta knyga – Ovidijaus „Liūdesio elegijos“ – poeto laiškai imperatoriui Augustui, žmonai, draugams apie nepaprastą ir sunkų lyriko likimą tremtyje, Tomuose (dabar – Konstanca, Rumunija) prie Juodosios jūros. „Liūdesio elegijas“ sudaro penkios laiškų knygos, poeto rašytos nuo pirmųjų tremt...
Romas Daugirdas. „Rūke įšalusios dulkės“. – V.: „Versus aureus“, 2016. Jau išspausdintos „Metų“ žurnale šios trumputės esė (tada jos vadinosi „Dvejetainė sistema“) įsirėžė į atmintį. Kodėl – nesunku atsakyti, atsakymą pateikia pats autorius: disciplinos, kurios „užteršė vėlesnius mano tekstus“, yra filosofija ir „iš bėdos“ matematika. Ir nors autorius suvokia jų reliatyvumą, laikas neišskalauja „kažkokių labai paprastų dėmenų, kurie sustabdė mus susinaikinimo palaimos prieangyje“ (p...
Gerda Jord. „Gertrūda. Grafinis Y kartos dienoraštis“. – K.: „Obuolys“, 2016. Iš visko dabar galima išspausti vašką. Sutrupinti, išlydyti, sulėtinti, vėl kaladėles sudėlioti. Holokausto istoriją A. Spiegelmanas komiksų knygoje „Maus“ išbarškina taip, kad šiurpulys eina. Iranietės M. Satrapi „Persepolis“ (minimos knygos pas mus išleistos) – čiotkai į tūkstantį langelių sudėliota skaudi autobiografija. Į tokią veiksmingą psichoterapiją turėtų atkreipti dėmesį psichiatrai. (Beje, rašytojai,...
László Krasznahorkai. „Priešinimosi melancholija“. Iš vengrų kalbos vertė Vitas Agurkis. – K.: „Kitos knygos“, 2016. Pasaulis beveik nepasikeitė per pastaruosius keliasdešimt metų, – yra pasakęs László Krasznahorkai viename iš naujesnių interviu. Išskyrus tai, jog prarado tikrąjį skurdą – tą, iš kurio gimsta nuostabiausios dainos. Krasznahorkai kalba apie Vengriją, bet mes esame arti ir panašūs. Kad ir koks skurdas egzistuotų Lietuvoje, jis apsidangstęs Europos Sąjungos keliais ir fasa...
Ilgai neradau atramos šiam savo pranešimui. Pirmiausia, žodis „reklamuojamas“ išplečia temą, kuria galėčiau kalbėti kompetentingai, ir padaro skaitymą (reklamos) objektu. Taip pat sudėtinga kalbėti auditorijai, kurioje neskaitančių žmonių tikrai nėra ir kurioje žodžiai „reklamuojamas skaitymas“ veikiausiai turės neigiamą reikšmę. Ar galiu / turiu jus įtikinėti, jog skaitymą reikia kaip nors ir kam nors reklamuoti? Skaitymas lyg veiksmas, kuris, tokį darbą dirbančių (reklamuojančių skaitymą arba...
Davido Fosterio Wallace’o (1962–2008) 1000 puslapių distopinis romanas „Infinite Jest“ („Begalinis pokštas“; į lietuvių kalbą neišverstas) pirmą kartą išleistas prieš 20 metų, tapo bestseleriu ir yra laikomas amerikiečių postmodernios literatūros etalonu (taip pat priskiriamas isteriškajam realizmui bei metamodernizmui). Humanitarinių mokslų dėstytojų šeimoje gimęs D. F. Wallace’as studijavo anglų literatūrą, kūrybinį rašymą ir filosofiją, taip pat dėstė. Didžiąją gyvenimo dalį kentėjo nuo depr...
Kritika, kaip ir menas, negali išvengti subjektyvumo. Į šį veiksnį dėmesį atkreipia ir Svetozaras Petrovićius; nagrinėdamas kritikos prigimtį, jis teigia, kad „kritiką turime laikyti veikla, grindžiama subjektyviu, asmenišku požiūriu į kūrinį“ („Priroda kritike“, 2003). Taigi, jei apie kritiką (šiuo atveju literatūros) kalbėsime kaip apie kažką imanentiškai subjektyvaus, turime iškelti ir kritiko autoriteto, kuris iš esmės remiasi objektyvumo iliuzija, problemą. Jeigu kritika, kaip Petrovićius...
Ilgokai mąsčiau, kas dar – be leidyklos, poezijos žanro ir vyriškos autorių lyties – sieja šįsyk po presu pakliuvusias knygas. Kažkodėl labiausiai jos priminė albumus. Kolekcijas, į kurias sudėti momentiniai fragmentai. Abejojau tik dėl išvaizdos – juk paprastai albumais vadiname storus, nuotraukų prigrūstus leidinius kietais viršeliais, iš ne itin matomo kampo ištraukiamus tik paradinėmis progomis (dažniausiai mėginant pamaloninti ar atgrasyti gausesnį svečių būrį). Bet „Vikipedija“ nuramino:...