Aidas Marčėnas. „Viename“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. Jau ne recenzija, jau praėjęs knygos karštasis laikas. Bet vėl ruduo, ir Aido Marčėno „Viename“ – lyg paskutiniai žiogai prieš šalnas – čirpia, kalbina. Imi ir pagalvoji kartais – kaip gyvena poetas, jei dar ir tarnybos neturi, nevaikšto į darbą, jei viskas sukasi apie žodžius, žodžius, žodžius. Net ir kai eina ratais kokiu pamėgtu taku, senamiesčiu, pačiu miesto pakraščiu, pro bažnyčias senas, per Rasas...
Sekmadienis. Kelis kartus supypsi telefonas. „Būk žmogus, pažiūrėk, kas ten“, – šūkteliu paaugliui sūnui minkydama pyrago tešlą. „Tuoj“, – atsako šis ir po poros minučių padėjęs savo telefoną tikrina manąjį. „Čia turbūt tavo danai... Kažkas apie chlamidijas... Maam?!!“ Nuo planšetinės šachmatų partijos akis pakelia vyras. Miltuotomis rankomis pagriebusi telefoną, prisimenu: būdama Kopenhagoje užsisakiau SMS novelės prenumeratą. Ši paslauga teikiama Skandinavijoje registruotiems abonentams,...
Neseniai vienas žmogus, grįžęs iš kelionės po Sibirą, pasakojo man apie tremtinių kapines pušyne: vienišas ir spalvingas. Visi kapai pliki, viena žemė, tik tankiai prismaigstyti plastmasinių oranžinių, rožinių ir raudonų gėlių, o aplink tuos kapus ryškiai mėlynos tvorelės, apvyniotos geltonom gėlėm. Įsivaizdavau tokį nežemišką vaizdą, pušyną, kuriame patiestas skaisčiai raudonas kilimas, išmargintas mėlynais ornamentais. Kai paskui pamačiau telefonu darytas nuotraukas, gerokai nusivyliau ar, tik...
Laudacijos 2016 metų Jotvingio premijos laureatui Eugenijui Ališankai ir Jaunojo jotvingio premijos laureatui Nerijui Cibulskui Kalbėti apie Eugenijaus Ališankos nuopelnus lietuvių poezijai ir literatūrai būtų siaubingai nuobodu, nes jų yra daug, ir visi sąmoningi skaitytojai juos žino patys. Nežino tik tie, kurie šįvakar ėjo į šokius ir ne į tą salę pateko. Kai prieš keletą dienų mano telefonas prašneko Antano A. Jonyno balsu apie laudaciją šių metų jotvingiui, iškart sutikau parašyti...
Mano pranešimas nepagrįstas moksliniu tyrimu – jis subjektyvus ir patirtinis, savo teiginius grindžiu asmeniniais išgyvenimais, pamąstymais, perskaitytomis knygomis, įsivaizdavimais. Nežinau, ar tai lemtis, tačiau mano kritika dažniausiai sulaukia epitetų „bloga“. Neretai „blogais“ vadinami ir straipsniai, recenzijos, net tyrimai, kurie man, gal todėl, kad pati turiu neabejotiną polinkį į „blogį“, itin patrauklūs. Ši situacija ir privertė susimąstyti, kas iš tiesų yra bloga ir gera kritika Liet...
Šis rašinio pavadinimas – iš Timo K. Mukkos knygos „Balandis ir aguona“. Keistoka, beveik absurdiška, bet ir patraukli mintis – dangus kiekvieną akimirką kitoks, štai kodėl jis dangus, pažadėtasis, išsvajotasis. Ne vienas, o net keli dangūs mainosi, veriasi visose trijose knygose, kurias šį kartą minėsiu. Savaip giminingose. Gamtiškose. Rūsčiose. Keistose. Itin lengvai ir greitai perskaitomose. Šiaurietiškose. Jei nekenčiate peizažų aprašymų, šios knygos ne jums. Nei knygos, nei mano pasakojima...
Kęstutis Navakas. „Vyno kopija“. – V.: „Tyto alba“, 2016. Pirmame skyriuje „numiręs“ romano personažas sugrąžinamas „į gyvenimą vienai dienai“. Darykite ten, ką norite, jums nebegalioja laikas ir erdvė, būkite, kuo norite, bendraukite, su kuo norite (p. 9), – pasako jam mirties buveinės prižiūrėtoja Maria Casarès (romane ir vėliau šmėžuoja aktorės, aktoriai ir kiti realūs XX a. bei kitų laikų veikėjai, nuėję į nebūtį, bet išnirę sapniškose herojaus klajonėse). O tada jau atsitinka truputį pa...
Le ailence éternel de ces espaees infinis m’effraie – Blaise Pascal Tų begalinių erdvių amžinoji tyla mane gąsdina, rašė Blaise’as Pascalis. Ar būtų galima sakyti, kad prancūzų filosofas buvo ir poetas? Be jokios abejonės. Filosofas savo vizijoje matė begalines erdves, kurios nesutampa su mums įprastomis, regimomis, iš esmės jis tas erdves sukūrė. Neįprastos jo erdvės – jose karaliauja amžinoji tyla, o tai reiškia, kad tos erdvės yra tuščios, kad jose neišgirsi vaikų šurmulio, paukščių...
Dubravka Ugrešić (g. 1949) – kroatų prozininkė, vertėja, įvertinta Jugoslavijos ir tarptautinėmis premijomis. Rugsėjį jai įteiktas Vilenicos (Slovėnija) festivalio pagrindinis literatūrinis apdovanojimas. 2000 m. D. Ugrešić lankėsi Vilniuje, lietuviškai išleistas jos romanas „Skausmo ministerija“ („Kronta“, 2007). Spausdiname rašytojos mintis, išsakytas 2015 m. Belgrado literatūriniame festivalyje „Krokodilas“ per diskusiją apie literatūros naudingumą ir meno provokacijas. Rašytoja įžvelgia...
John Williams. „Stouneris“. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – V.: „Baltos lankos“, 2016. Daugumoje „Stounerio“ recenzijų užsienio spaudoje svarstoma, kodėl tokia puiki knyga netapo amerikiečių literatūros klasika (tiksliau tapo, bet liko mažai kam žinoma), tačiau įvykių atpasakojimas, knygos priskyrimas akademinio romano žanrui ar literatūrai apie literatūrą vargiai čia padės. Galbūt tokia ir yra knygos nepopuliarumo priežastis: ją sunku skambiai apibūdinti, kategorizuoti, sučiuopti...