Pascalis Riou (g. 1954 m., Provanso Ekse) yra prancūzų poetas, rašytojas ir vertėjas. Išleido apie dešimt knygų. Poeto eilėraščiai versti į anglų, italų, graikų ir lietuvių kalbas. * * * „Dėl tavęs atjaunėju ir senstu vienu metu."Šiuos žodžius, kiek atsimenu, ištariausu šypsena stebėdamas savo sūnų,jaunuolį, einantį upės krantus jungiančiu tiltu.Juo ir aš, būdamas sūnaus metų, perėjau,bijodamas, kad nuo vandens tėkmės neapsvaigtų galva. Man patinka atverti jam šitą miestą,vėl apglėb...
* * * Aš nemyliu savo miesto,Snukių niūrių apsėsto,Miesto, kadais išbadėjusio,Aukso plauti išėjusio. Miestą mylėjau šitą,Buvo jis nužudytas,Išskrostas, iškastruotas,Išpuoštas, išbalzamuotas. Parašas jo – padirbtas,Oras jo – toks nuodingas,Obuolius jo nutiūrino,Bromus kiemų užmūrino. Kaip jis mokėjo linksmintis,Pats sau šovė į smilkinius,Ir ant likučių jo muskulųKolbose šoka homunkulai. Blyškūs, baisūs, be sąžinės,Išskrosti, makiažiniai. 2007 m. liepos 31 d. * * * Parduo...
Karta Kiekviena karta yra kaip... banga.Banga vandenyne. Ji kyla, ir būdamas toj kartoj tarp įvairių kūrybingų žmonių, tu jauti, kaip ji kyla, auga, kopia į siekiamybę.Tai puikus jausmas – jausti savo kartą. Taip, kaip lašelis vandens bangoj jaučia visumą, vandenyno Vienį.Vėliau viskas kartosis skausmingiau – nes kiekviena banga pagal visatos dėsnius lūžta ir krenta. Nespėjęs mirktelėti, tu pajunti, kad jau krenti. Apsidairai – ir kiti tavo kartos žmonės krenta su tavimi.Krenta skirti...
Bulvės apologija Už visų nesuskaičiuojamų hominido „dievų" slepiasi Prietaisas. „Dievas" yra tik Prietaiso kaukė. Garbindamas savo „dievus", hominidas garbina prietaisą, bet sykiu išduoda savo bejėgystę ir neįgalumą: be prietaiso negali apsieiti tik kosminis neįgalusis, kurio egzistencija persmelkta Niekio alsavimo ir kurio kūno nuogybė ir sielos tuštuma išduoda tą patį metafizinį hominido neįgalumą – Tikrovės stoką, Niekio viešpatavimą, – ir iš jo kylantį begalinį geismą, geismą, geidžiantį...
Vieną kartą gyveno mergaitė. Ji neturėjo plaukų, buvo visai plika. Kad be reikalo negąsdintų žmonių, ji užsimaukšlindavo raudoną peruką. Ją praminė Raudonkepuraite. Mergaitė buvo našlaitė. Todėl, kad mama buvo užsiėmusi vien su savimi, o tėvas – tai su mama, tai su kitomis tetomis, dieną ir naktį. Tiesa, Raudonkepuraitė turėjo senelę, bet geriau jau jos nebūtų buvę. Mat ji kiekvieną rytą reikalaudavo atnešti pyragą ir naktipuodį, ir viskas, daugiau ji nieko nedarė. Ir štai vieną kartą...
Bulgarų rašytojas Nikolajus Chaitovas (1919–2002) gimė valstiečių šeimoje. Dirbo kamerdineriu, padavėju, geležinkelio darbininku. Eksternu baigė gimnaziją, studijavo Sofijos universitete, buvo kelių laikraščių redaktoriumi. Bene populiariausia jo knyga – novelių rinkinys „Laukinės novelės" (1967). Dauguma N. Chaitovo kūrinių – tai poezija prozoje, prisodrinta bulgarų istorijos, folkloro, papročių vaizdų, atspindinti žmogaus ir gamtos harmoniją. Pagal geriausias N. Chaitovo noveles ir apysakas...
Pirmiausia, Dievas ir mūsų supratimas apie Dievą, mūsų mintys apie Dievą, mūsų susikurtas daugiau mažiau aiškus Dievo vaizdinys – ne tas pat. Kaip tikrovė – ir mūsų supratimas, mūsų mintys, vaizdiniai apie tikrovę ar tikrovės vaizdinys. Tad kol kas palikime ramybėje Dievą su tikrove ir panagrinėkime savo mintis, savo vaizdinius. Daug vaisingesnis ir toliau vedantis klausimas, nagrinėjant Dievo vaizdinį, man regis, būtų ne įgrisęs „ar yra Dievas?", o „kur yra Dievas?", jei tartume Jį esant. Ne...
Čia dirbti apsimoka vien dėl to, kad laisvai keiktis galima.Iš pokalbių redakcijoje...
IŠ PASAKŲ ŠALIES Dar minčių Dar kartojasi tvirtuolio skundai:– Mane nori nuversti... Jiems nepavyks!Jau buvau viešai pastebėjęs, ką tai reiškia. Jis yra išsigandęs.Dabar atėjo naujų minčių. Jis taip siunčia papildomą signalą savo vidaus kritikams.– Jūs norite mane nuversti, skelbiate šalį be manęs? Tąsyk jūs – amerikiečiai! Agentai! Nacišdavikai!Taigi, nenaudėliai, patys atsiskleidėt. Ko gera, priversite mane pasivaikščioti su dalgiu. Skiriu šį perspėjimą ir artimiesiems. Ezopas visiems laika...