Nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė“ LNDT (lapkričio 23–28 d.) Turiu svajonę parašyti tokią pjesę, kurią žiūrėdami teatre žiūrovai verktų. Nepanašu, kad tai kada nors pavyks, nes turėčiau pati išsijungti iš ironijos režimo, išjungti potencialų režisierių, aktorius ir, galiausiai, publiką. Ironija, – kaip sako Arūnas Sverdiolas, – dalykas plačiai paplitęs. Nuo Just. Marcinkevičiaus laikų mažai beliko temų ir situacijų, kur galėtume kalbėti neironizuodami ir nesigėdydami būti apkaltinti...
Balsu, žodžiais, tekstu įausti vokaliniai kūriniai – dainos – nepastebimai, bet ir neištrinamai įsirašiusios į kiekvieno gyvenimą įvairiomis formomis, įvairiais turiniais. Dažnai užmirštamos ir nemąstomos, nebegirdimos, bet vienaip ar kitaip mumyse esančios, kartais esančios mus. Muzika – ypač stipri galia ne tik sujaudinti, įkvėpti, prikaustyti, užjausti, bet ir išsaugoti savyje atmintį. Be sunkiai įvardijamo jausminio paveikumo, vokalinė muzika savyje turi tiesioginę, sąmoningai klausytojams...
Šie Adomo Mickevičiaus eilėraščių vertimai bus išleisti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rengiamoje chrestomatijoje. Versdamas vis gailėjausi, kad lietuvių poezijoje taip ir neprigijo silabinė eilėdara, tokia populiari lenkų literatūroje. O pradžia buvo įkvepianti – Antano Baranausko „Anykščių šilelis“ paklojo tvirtus šios eilėdaros pamatus, įrodė ją puikiai tinkančią mūsų kalbai. Tačiau vėliau gal dėl Maironio, gal dėl rusų poezijos įtakos buvo visuotinai pereita prie silabotonikos....
Pabaiga. Pradžia 44 numeryje II. Bažnyčios, iškilmės Pradėkime mūsų prisiminimus nuo bažnyčių ir apibėkime bent reikšmingesnes. Katedros bažnyčia turi tą privalumą, kad ji stovi didelėje aikštėje, kuri leidžia ją matyti visą. Jos architektūra graikiška, klasikinė, paprasta ir grakšti, bet niekas nepaneigs, kad tai daro ją panašesnę į panteoną, negu į senovinę katalikų bažnyčią. Architektas, kurio aukšto talento neneigiame, visai pamiršo, kad atnaujinant Katedrą joje būtinai reikėjo išsaugoti k...
Mes, aš, tu, dėl baimės ar drąsosesame tos surandančios takąatgal į čiasu peiliu, kameramitų knygakurioje mūsų vardų nerasta. Adrienne Rich. „Neriu į duženas“* Mano cituojamame fragmente iš šiemet mirusios amerikiečių poetės Adrienne Rich eilėraščio perteikiamas noras prisiliesti prie praeities bei apie ją prabilti. Šioje istoriografijos geidulių alegorijoje atsispindi ir jaudulys, ir baimė. Vandenyno dugne beieškodamos katastrofos duženų, tapatybės skyla ir dauginasi...
Atraktyvumas nėra tolygu lengvumui. Būtų įžūlu man, bet kurių ekstremalumų besibaidančiai, net ir užsiminti apie paradoksaliuosius alpinistų malonumus... Galiu pasiryžti tik lengvo diskomforto malonumui, išsiruošdama, tarkim, paros kelionei su persėdimais, žinodama, kad naktis autobuse bus bemiegė – dėl dviejų trijų dienų seminaro kažkur Vokietijos pakrašty, kaimely, kai net ir jo nesijaus, civilizacijos židinėlis bus tarsi įmestas gamtos glėbin, įsispraudęs į miškelį, prisiglaudęs prie ežerėlio...
Ar Žinių visuomenės žemėlapyje gyvena mūsų kuriamas į amžinybę pretenduojantis menas? Norėčiau manyti, kad planuojama plėtoti daugelį kultūros sričių, atsirenkant kiekvienos jų elitinius dalykus, tarp jų – humanitarinės kultūros reiškinius, kad bus puoselėjami pavyzdiniai jos pavidalai, pripažįstami kaip aktualūs idealai, kurių link traukte trauktų pasitempti. Vilniaus mikrorajone Saulėtekyje vyksta grandiozinės „Slėnio“ ir kitos techninio mokslo pažangai reikalingos statybos, gal nors te...
Profesorius Vytautas Martinkus šiuo metu dėsto LEU, vertina lietuvių prozą, mąsto apie vertybes literatūroje. Su rašytoju, mokslininku apie literatūros ir filosofijos reikšmę gyvenime, mokinių skaitymą, visuomenės ir meno santykį kalbėjosi Deimantė Daugintytė. Skaitant Jūsų biografiją atrodo, kad turėjote būti inžinieriumi energetiku, bet tapote filosofijos mokslų daktaru, o šiuo metu daugiausia dirbate su literatūra. Kaip vyko šie virsmai? Iš šalies – keista, paradoksalu, bet tai kilo iš mano...
Ramutė Teresė Kabelkaitė1940–2012Ramutė gimė ir augo Marijampolėje. Mieste, kuris ne sykį bandė tapti Gudūvos krašto teatriniu centru. 1956-aisiais, kai Lietuvos valstybinės konservatorijos auklėtiniai Valerija ir Stasys Ratkevičiai atvyko iš Vilniaus ir ėmėsi dar kartą gaivinti miesto teatrą, jinai turėjo progą pažinti jį ir pamilti, puoselėdama savo svajonę tapti aktore. Ramutė, dar būdama Marijampolės 2-osios mokyklos abiturientė, viena iš pirmųjų nuskubėjo į teatrą. Režisierius, išvydę...