Žalios, žalios!Aš noriu tik žaliosuždengti blankstančiamberžų sentimentalui,šiurkščios kaip milasšiaurės mėnesienos. Aštraus, aštraus!Aš noriu tik aštrausper Dievo smurtąsusapnuotą kūnąį sapno vėsumą skalaujančiolikimo smūgio. Staigios, staigios!Aš noriu tik staigios,šaltos kaip ledasmėnesienos kilposant skausmo nesuvokusios,sutraiškytos galvos. Juodos, juodos!Aš noriu tik juodos,mėnulio plaštakomį sapną apimtos,į Dievo masędūžtančios avarijos. Algimantas Mackus. Iš poezijos rinkinio „Chapel...
„...aš plaukiau per marmuro jūrą, aš plaukiau per marmuro jūrą...“ – kažkas many kartojo šiuos žodžius lyg neparašyto eilėraščio eilutę, lyg mantrą. Kartojo ir vos ne visą dieną būnant prie Auksinės sikhų šventyklos Amritsare, Pandžabo – penkių upių valstijos ir labai labai seno krašto – mieste. Mieste, kuris net nebuvo įrašytas į mūsų pradinį kelionės po Indiją planą, į kurį mes, negavę bilietų į traukinius, užšokom pakeliui, bandydami priartėti prie Radžastano miestų, ypač Džaipuro... Šiuos...
„Meilė yra chaosas...“ – sakau spoksodama į veidrodį pro juodai raudonos papjė mašė kaukės akiduobių skyles ir bandydama įsisprausti į artėjančios savaitės dienų gniaužtus: Užgavėnių antradienio, valentinadienio ir Vasario 16-osios. Švenčiu visas. Tikiuosi, kad ir šiemet Gedimino prospekte liepsnos laužai ir kavinių prieigose šoks persirengėliai. Atkišiu skruostą iš už dūmų uždangos staiga išnirusiam velniui: sako, jei pabučiuos, seksis meilėje. Dar dvi dienos, ir sėkmės tikrai prireiks. Pavydži...
Menininkė Birutė Mar išsiskiria kuriamais monospektakliais, poetiška, asketiška teatro kalba. Prieš mėnesį Nacionalinio dramos teatro mažojoje scenoje pristačiusi premjerinį spektaklį „Laiškai į niekur (M. Cvetajevos, B. Pasternako ir R. M. Rilkės laiškų motyvais)“, mąsto apie kelionių į Rytus įtaką kūrybai ir gyvenimo požiūriui, visuomenės suvaržymą bei savęs atradimą. Kalbėjosi Deimantė Daugintytė. Aktorius valdo kalbą, geba suvokti literatūros tekstą, moka judėti, pasakyti įtikinamai... Ar a...
07:25Ką tik įlipau. Spėjau! Dabar manęs laukia dvidešimt minučių šiokio tokio poilsio. Bet jei galvojate tiek, kiek aš – poilsį vis dėlto galite pamiršti.Esu įsitikinusi, jog kiekvienas žmogus turi be galo didelį polinkį pavargti nuo rutinos. Nors galbūt „polinkis“ yra per menkas žodis rutinos slegiamiems pečiams apibūdinti. Greičiau tai alergija – retkarčiais beveik nejuntama, tačiau iš tikrųjų niekada niekur nepasitraukianti. Drąsiai galiu teigti, kad šiuo metu mano asmenin...
Radzevičius R. LIETUVOS ROKO PIONIERIAI. – Vilnius: Vaga, 2012. Kiekvienas save gerbiantis vyresnės kartos Lietuvos melomanas turi reguliariai pareikšti, kad Lietuvoje roko nėra ir niekada nebuvo. Neužauginom mikų džiagerių anei džimų peidžų.Vis dėlto apie tai, ko nėra, 2011 m. išleistas gigantiškas M. Peleckio tomas „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“ („Mintis“). Jame minima apie pusantro tūkstančio lietuviškų roko grupių. O ką tik pasirodė dar viena nemažos apimties knyga „Lietuvos roko pionie...
Gerbiamas Vytautai Rubavičiau, Džiugu, kad savo straipsniu „Kovos su „homofobais“ ypatumai ir tikslai“ („Literatūra ir menas“ 2013-01-26, Nr. 4) įsitraukiate į provokatyvią diskusiją apie žodžio laisvę ir jos išraišką mene. Už tai reikia kovoti visomis išgalėmis. Demaskuojant tikruosius „pažangios seksualinės orientacijos“ tikslus – parodant, kad netgi menas jiems tapo įrankiu, padėsiančiu uzurpuoti Lietuvos teritoriją, priverčiant tradicines vertybes puoselėjančias šeimas trauktis į Katedros p...
Barbara Toruńczyk – lenkų eseistė, publicistė, literatūros istorikė, leidėja. Už opozicinę veiklą komunistinėje Lenkijoje pašalinta iš Varšuvos universiteto, kalinta.Nuo 1980 m. gyveno Paryžiuje, kur 1982 m. pabaigoje įkūrė ketvirtinį žurnalą „Zeszyty Literackie“ („Literatūriniai sąsiuviniai“) ir 30 metų yra šio leidinio vyriausioji redaktorė ir leidėja. Nuo 1992 m. žurnalo redakcija persikėlė į Varšuvą.„Zeszyty Literackie“ yra išskirtinis ne tiktai Lenkijos, bet ir visos Europos, tam tikru mast...
Asmeninio pobūdžio pastabos apie Artūro Skučo knygą „Pėstininko užrašai“ Iki šiol apie Sąjūdį stengiausi kalbėti ir rašyti, nesiremdamas asmenine patirtimi. Tačiau pastaruoju metu ima rodytis tokių netikėtų Atgimimo proceso liudijimų, kad ir man, atrodo, teks atsisakyti olimpinės dvasios. Artūro Skučo „Pėstininko užrašai“ to reikalauja: neatsakydamas sutikčiau su tuo, ko nelaikau istorine tiesa.A. Skučo knygą apskritai vertinu teigiamai, nes, pirma, kai kurie jos teiginiai suteikia galimybę dis...