Jie sakė, jog Ludas buvo mažas kvailys Nes jis sugebėjo tik griaut ir daužyti, bet Jis atsisukęs bendradarbiams pasakė: mašinoms mirtis Jos mindo mūs ateitį ir trypia viltis. Robert Calvert. „Ned Ludd“ 1779 m. Nedas Ludas, pagautas įsiūčio, dėl mums nežinomų priežasčų griebė plaktuką ir sudaužė dvi kojinių mezgimo mašinas. Tuo ši istorija turėjo pasibaigti, tačiau maždaug po 30 metų jis netikėtai tapo legenda. Jį ėmė vadinti kapitonu Lud...
Filmo apie nuteistuosius iki gyvos galvos „Pavyzdingas elgesys“ sumanytojas ir režisierius Audrius Mickevičius mirė 2017-ųjų gruodį. Beveik po dvejų metų, 2019-ųjų spalio 31-ąją, Visų šventųjų dienos išvakarėse, su filmo kūrybine komanda pabaigtą filmą pristatėme Leipcigo dokumentinio kino festivalio žiūrovams. Po paskutinio filmo seanso su prodiusere Rasa mindami rudeninius lapus žingsniavome tuščia sekmadieninio Leipcigo gatve. „Žinai, &nd...
Tekstas pradėtas rašyti pažiūrėjus Jimo Jarmusho filmo „Amžinos atostogos“ („Permanent Vacation“, 1980) ištrauką: pagrindinis veikėjas apleistame bute šoka pagal Earlo Bostico „Up in the orbit“, o jo mergina žiūri pro langą ir neatrodo labai patenkinta. Mano gražiai sutvarkytame pusrūsyje kabo rankų darbo sapnų gaudyklė, iš pagaliukų darytas laivas „Naglis“ ir dailininko Gurevičiaus angelai. Ėmiau galvoti...
Prieš keletą metų iš krikštasūnio per gimtadienį gavau nuotrauką, kurioje jis buvo įamžinęs grafitį su užrašu: „Svarbiausių dalykų akimis nematyti.“ Na taip, frazė girdėta ne sykį, seniai tapusi liaudies kalbos perlu, nors akivaizdžiai atkeliavusi iš Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažojo princo“. Kiek abejoju, ar grafičio autorius vertė iš prancūzų kalbos, kažin ar skaitė tą knygą ir lietuviškai, nes, ki...
Vasarą per pandemijos atoslūgį susidarė nedidelis laiko tarpas, per kurį bent trumpam ėmė atsiverti turistinės kryptys, žmonės pradėjo vėl skraidyti ilsėtis, o užsimiršus net ėmė atrodyti, kad visa pandemija – jau praeity. Į šį keistą turizmo „atgimimo“ laiką įšokome sau netikėtu būdu. Žiemą, dar iki bet kokių minčių apie būsimą karantiną, nusipirkę kelionės bilietus į Graikiją, visą karantiną buvę tikri, kad jokių kelionių tikrai nebus, birželį n...
Europos Parlamente per metinę kalbą Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen daug dėmesio skyrė žmogaus teisių temai. EK vadovė išreiškė susirūpinimą dėl padėties Baltarusijoje, prakalbo apie būtinybę panaikinti Dublino reglamentą dėl migrantų – jį pakeis „stipraus solidarumo tarp partnerių mechanizmas“, taip pat kritikavo LGBT asmenų teisių pažeidimus kai kuriose šalyse narėse ir pasmerkė homofobijos zonų steigimą Lenkijoje....
Pusmetį iki mirties mano teta – tuomet jau daugiau kaip 90-ies tremtinė – labai netikėtai pakomentavo: „Gal ir gerai, kad mus išvežė į Sibirą.“ Sekundę nustėrau, netikėdama savo ausimis, bet teta tęsė: „Gal Dievas nebus toks rūstus, kai mirsiu, ir atleis, kad tada tą žydę mergaitę tėvelis jos giminėms po trijų mėnesių grąžino. Gal taip išpirkom savo kaltę, kad kaimynų pabijojom.“ Taip prabėgus trims ketvirčiams amžiaus nuo tų b...
Dar viena vasara išbildėjo su trenksmais, apsipylusi ašaromis, dievaž, kaip supykusi meilužė. Nors man ji labiau primena H. Ch. Anderseno Coliukę, pagaliau ištrūkusią iš kurmio urvo. Atėjo ruduo, ir kas man, aklam kaimo kurmiui, lieka, tik skaičiuoti grūdus, nors visi normalūs žmonės skaičiuoja viščiukus. Šiais laikais, kai be testų neįsivaizduojamas joks protingesnis atsakymas, užduotį turėtų palengvinti vienas kitas šablonas. Galėčiau...
Filme „Vyrai juodais drabužiais“ pagrindinis blogiukas – ūkininko kūną okupavęs milžiniškas tarakonas iš kitos planetos. Kai kas pažįstama? Kenkėjas netelpa į užgrobtą odą. Bandydamas elgtis normaliai atrodo visiškai nenatūralus, ne šio pasaulio gyventojas. Rodos, iššoks iš savo žmogiškojo kostiumo ir pasirodys aplinkiniams tikruoju pavidalu. Būtent taip atrodė ir Aliaksandras Lukašenka didžiausio si...
Proveržis pro proveržio – pagaliau Lukiškių aikštėje prisikasėme iki negyvosios gamtos. Įrodymų, kad viduramžiai nesibaigė, kasmet galima prisirankioti į valias. Todėl ir geros moralės paminėjimas Seimo priimtame ir prezidento palaimintame Lukiškių aikštės įstatyme neturėtų nei stebinti, nei gluminti. Ne veltui didysis mūsų klasikas Gintaras Beresnevičius „Trumpąjį Lietuvos istorijos kursą“ pradeda štai tokia ištarme: „L...