Vienas profesorius neseniai pareiškė, kad virusas dabar yra protingesnis už žmogų, todėl šiose lenktynėse ir laimi. Ką gi, dar prieš mėnesį kitą apie virusą kalbėjome vartodami karo terminus, prasidėjus skiepijimo procesui persėdome į visureigius, varomus jau net ne elektra, o skysta žodžių tyre, ir leidomės į kovidinį Dakarą. Varžomės su greitesniu ir protingesniu, bet lenktynės yra lenktynės, net Dakare svarbiausia neiškristi iš trasos ir fini&scaro...
Garsusis, klasika tapusio serialo „Tikras detektyvas“ („True Detective“) herojus Rustinas Cohlas kartą pasakė: „Laikas – tai plokščias apskritimas, o mes pasmerkti kartoti ir kartoti tai, ką jau kadaise esame darę.“ Pridėčiau, kad pasmerkti kartotis ir istoriniai įvykiai bei situacijos. Istorija primena vandenį, į kurį žvelgiame. Kažkas jį sudrumsčia, pasirodo įvairiausios dalelės: dumblas, nuoplaišos, smėlis ir pan. Vandens...
Kartais pasigirsta minčių, kad visą įmanomą egzistencinę patirtį galima išreikšti keliomis archetipinėmis istorijomis. Likimo neišvengiamybę tobulai perteikia Sofoklio „Karalius Oidipas“, meilės galią ir tragizmą – mitinė Orfėjo ir Euridikės istorija ar Šekspyro „Romeo ir Džuljeta“, pavydo aklumą – to paties Šekspyro „Otelas“... Žinoma, galima būtų svarstyti, kuris kūrinys pavergia daugiau žmonių ir...
Mane visuomet erzino žmonės, kurie atpažįsta paukščių balsus ir žino vardus. Erzino, kai imdavo aikčioti ir pirštais baksnoti link kokio nors medžio ar krūmo. Niekaip negalėdavau pastebėti, kur tiksliai šakų ir lapų raizginyje nuo manęs tie paukščiai slepiasi. Visa ta paukščių, žolelių ir gėlelių, grybų ir kitų nežmogiško pasaulio atributų pažinimo aistra man atrodė svetima ir nereikšminga. O tada stojo pandemijos tyla. Man buvo grąžint...
Atsisveikinti dažniausiai nėra lengva. Taip, kartais džiaugsmingai atsisveikini, sakykim, su įkyriu pašnekovu, bet tai reti atvejai, ypač karantino sąlygomis, kai kiekvienas sutiktasis atrodo kaip brangakmenis. Paprastai atsisveikindamas kažką prarandi; ypač amžėjant tampa vis sunkiau atsisveikinti, pavyzdžiui, su mamos prieš tris dešimtmečius megztu megztiniu, nors artimiausią penkmetį jo nė neketinu nešioti. Kaip sako prancūzai, gal ne tik jie: atsisveikin...
Kaskart, kai surengiamos planinės diskusijos apie kultūrininkų vietą mūsų valstybės rūme, etatiniai kalbėtojai iš aukštųjų ministerijų bei svarbiųjų departamentų gražbyliauja, esą menininkai – patys brangiausi žemčiūgai, puošiantys gražiausias menes. Žodžiai žodžiais, bet juk visi suprantame, kad taip nėra. Taikliausiai menžmogių būtį pernykščiame interviu Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai (publikavo bernardinai.lt; www.bernardinai.lt...
Žiniasklaida pranešė sensacingą naujieną: mokslininkai smegenyse atrado vietą, kur tūno sąmonė.1 Straipsnyje teigiama, kad pastaraisiais metais sąmonės tyrinėjimai iš filosofijos galutinai persikėlė į gamtos mokslų sritį. Aktualiausias neuromokslų klausimas – biologinio žmogaus sąmonės pagrindo supratimas, nes žmogus save suvokia kaip subjektą tik todėl, kad smegenyse veikia sudėtingas neuroninis tinklas. Tiesa, straipsnio pabaigoje pripažįstama: nors mokslini...
Prieš daugiau nei 20 metų mokydamasis Paryžiuje kolegos Arūno Sverdiolo prašymu nunešiau dabar jau a. a. grafikui Žibuntui Mikšiui lietuviškos kultūrinės spaudos paketėlį. Formalus vizitas išsitęsė į ilgą, keletą valandų trukusį pokalbių maratoną. Atsargiai testuodamas nepažįstamąjį Žibuntas nardė į vis gilesnes ir gilesnes kultūros peripetijų gelmes. Žibuntas apie Šekspyrą, Flaubert’ą, Dostojevskį ar Artaud kalbėjo taip, tarsi jie...
Esu katalikė. Nesu vien kultūrinė katalikė. Nuo kokių 7-erių buvau mokoma sąmoningai melstis, ir ta religinė praktika mane lydėjo visą gyvenimą. Vis dėlto daugiau nei pusę šimtmečio lydinis tikėjimas pats savaime manęs nepakylėja į jokias moralines aukštumas, o temoko vieno: kiekvieną silpną ir skriaudžiamą sutikti kaip keliaujantį gyvą Jėzų. Nuoširdus bandymas atsiliepti į šį priesaką tik dar labiau suvelia tikrovę: atpažinti tą, kuris kenčia, tą, kuris re...
1967 m. vasario 20 d. Aberdyne, Vašingtono valstijoje, gimė Kurtas Cobainas. 1994 m. greičiausiai Kniaudiškėse, Panevėžyje, būdamas penkerių stovėjau prie didžiulio plakato sesės kambaryje ir klausiausi, kaip ji mamai pasakoja, kad dainininkas nusišovė. Kiek teko klausti, sesė sakė tokio įvykio neprisimenanti. Kažkodėl tada galvojau, kad tai būtinai turėjo būti revolveris. Kaip „Come As You Are“ klipe, kurio tikrai neturėjau galimybės pamatyti ar juo la...