Spalio 21–24 d., po metų pertraukos, Paryžiuje įvyko 47-oji tarptautinė šiuolaikinio meno mugė (FIAC). Šiemet FIAC’ui teko susidurti su ne vienu išbandymu: dėl renovacijos uždarius mugės namais tapusius Didžiuosius rūmus renginys perkeltas į gerokai mažesnę, Marso laukuose įkurtą laikinąją parodų erdvę. Organizatoriai buvo priversti net trečdaliu apkarpyti dalyvių sąrašą, o galerijos – kardinaliai keisti numatytą scenografiją. Pasikeitus mugės lokaci...
Mindaugo Navako paroda „Kambariuose ir lauke“ Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilnius) veikė iki spalio 31 d. Nors 4 metrų aukščio kėdė stovinti greta Radvilų rūmų jau nuo rugsėjo pradžios mane pažindino su tuo, ką Mindaugas Navakas paruošė savo naujausių darbų parodos lauko ekspozicijai, tačiau tik spalio viduryje nusprendžiau patikrinti, kas paslėpta „kambaryje“ (o gal turėčiau sakyti rūmuose?). Pakilus į antrąjį aukštą stabteliu prie durų s...
× Ugnė Matulevičiūtė Jei pusmetį judi tik dviejų kilometrų spinduliu aplink savo namus? Taškas B įprastai nuo namų (taško A) strėle šauna tolyn. Apylinkės pažįstamos net užsimerkus, galima ieškoti ko nors nauja arba nuobodžiaujant vėl skaičiuoti tuos pačius medžius. Tai gera proga stebėti pokyčius – statybas, kaimynus, besimainančią infrastruktūrą. O gal apims noras vietą užkonservuoti... Paprasčiausia imtis dokumentikos. Tai turbūt atpažįsta...
„Miražas“ Nusipirkau japonišką fotoaparatą „Nikon F3“ ir 1985 m. rudens pabaigoje išsirengiau fotografuoti prie Vilnios. Buvau nusižiūrėjęs tapybišką upės vingį, jau seniai ketinau jį nufotografuoti. Nuėjau, apsižiūrėjau ir nusprendžiau, kad geriausia fotografuoti iš aukšto žiūros taško. Pakrantės pelkėje augo keliolika aukštų alksnių, tad į vieną ir įsiropščiau. Išsitraukiau fotoaparatą, nusitaikiau, bet tru...
Meilė arktinei isterijai – sunkiai paaiškinama. Man ji prasidėjo nuo pirmojo rimto grožinio vertimo, Timo K. Mukkos romano „Balandis ir aguona“: per jį galiausiai atsidūriau Suomijos šiaurėje, pradėjau domėtis kitais regiono rašytojais bei menininkais ir vis giliau kapstyti tamsią provincijos sielą. Suomių dailininkas Kalervo Palsa buvo Mukkos draugas: kai apie jį sužinojau, meilė šiaurei jau buvo peraugusi į lengvą maniją, ir tuo metu atrodė, kad Pa...
Intensyvioje vasaros saulėkaitoje ir jos pavėsiuose patogu mąstyti apie tokias gluminančias sąvokas kaip nejauka*, lengvesnėmis kojomis apvaikščioti jos šešėliškas takoskyras ir pamėginti nužymėti plotmes, kuriose tarpsta tokio pobūdžio išgyvenimai. Kažkur tarp vaikystės, paauglystės patyrimų ir vėlesnių prisiminimų, tarp meno ir nusikalstamumo, tarp kiemo išpardavimų ir meno institucijų, tarp modernizmo ir postmodernumo leksikos, anot teoretiko Johno C....
„In memoriam: medžiui“ Viename prie Stiklių gatvės prigludusio namo kiemelyje, nišoje tarp dviejų sienų, 1980 m. aptikau žaliuojantį klevą. Sienoje už klevo du užmūryti langai ir juos skiriantis išsikišęs mūras man priminė užmerktas, liūdinčias akis. Padariau vertikalų kadrą panoraminiu fotoaparatu „Horizont“. Dar tų pačių metų rudenį, kai medelis jau stovėjo be lapų, o apačioje esantį juodos žemės kvadratą buvo nubalinęs pirmas sniegas, sukūriau ant...
Emilijos Petrauskienės ir Dovilės Dagienės-DoDA pavardės pažįstamos besidomintiems fotografijos menu, o ypač alternatyviais fotografijos procesais. Daug kam girdėta ir matyta E. Petrauskienės serija „Sidabrinis sodas“, D. Dagienės-DoDA – „Lietuvos kultūros veikėjų portretai“ ar fotografijų ciklas „Čia tada, ten dabar“. Šįkart fotografės alternatyviais fotocheminiais procesais tyrinėja augalus. Pastaraisiais metais botanikos ir augalų pažinimas l...
Žemės ir aplinkos meno parodos „Balansas“ (kuratorė Inga Raubaitė) VU Botanikos sode Kairėnuose (Vilnius) eksponatus ir instaliacijas galima apžiūrėti iki spalio 31-osios (dėl nepalankių oro sąlygų, kai kurie darbai gali sunykti ir anksčiau). Jau 16 kartą vykstantis žemės meno „Gamta ir menas“ festivalis kol kas pirmas ir didžiausias tokio tipo renginys Lietuvoje. Aplinkos, žemės menas (arba plačiau gamtos menas) – tai meninės praktikos rūšis, leidžianti kū...
Mortos Jonynaitės paroda „Skersiniai“ rugpjūtį veikė Marcinkonių traukinių stoties galerijoje Laiko juostos dažnai vaizduojamos kaip aukštyn kylanti spiralė. Tokia simbolinė trajektorija nuteikia optimistiškai, nors XX a. 5 dešimtmetyje prabilus apie antropoceno erą, ji jau, regis, galėjo pasikeisti – judėti žemyn. Kita vertus, kai gyvenimas ima panėšėti į besisukančią spiralę, juokaujam: vis geriau nei voverės ratas. Ir dažnai nepaisydami,...