Vizualieji menai


Peizažas su lieptu Ankstyvą 1991 m. pavasarį išėjau fotografuoti prie Vilnios. Upės pakrantėje buvau nusižiūrėjęs aukštapelkę, kurios apsnigti žolės kupstai labai priminė debesuotą dangų. Fotografijas galvojau panaudoti montažui. Beždžionių lieptu perėjęs į kitą upės pusę žingsniavau pakrante. Išgirdau netoli esančiame miškelyje jau neblaivių vaikinų balsus, o kiek paėjėjęs pamačiau ir jų deginamą laužą. Dėl viso pikto tyliai apėjau tą vieną ir patraukiau link pelkės...


× Lina Laura Švedaitė   Viktoras Paukštelis – tapytojas ir pianistas, gimęs menininkų šeimoje ir, regis, nuo pat mažumės žinojęs, kad eis kūrybos keliu. Kalbamės, kokiame pasaulyje gyvena menininkai – kaip veikia įvairūs valstybiniai ir visuomeniniai mechanizmai, kurie vienus iškelia, o kitus sutraiško.     Viena yra kurti, o kita – gyventi meno pasaulyje. Ar sutinki? Teko mokytis įvairiose meninio ugdymo instituc...


Paroda „Fantastiškai realu. Belgų modernizmas nuo Ensoro iki Magritte“ Miuncheno parodų rūmuose (Kunsthalle) veiks iki 2022 m. kovo 6 d. Apie šią parodą būtų galima pasakyti, kad anksčiau ar vėliau ji turėjo įvykti. Belgų rašytojas Edmondas Picardas savo laikraštyje „Modernus menas“ fantastiškumą išaukština kaip visų menų pagrindą: „Viskas vibruoja keistumu. Pro ramų, taikų gyvenimą prasiskverbia antgamtiška.&...


Donato Norušio garso paroda „Intuityvios instrukcijos“ iki spalio 22 d. veikė Vilniaus dailės akademijos tekstilės galerijoje „Artifex“   Ko tikimės iš garso, kai įeiname į kambarį, kuriame stovi kolonėlės ir mikrofonai? Ar laukiame, kada būsime pralinksminti? Informuoti? Įėję į modernaus meno galeriją, esame įpratę elgtis tyliai. Mandagiai tūpčiojame prie aprašymų; atsargiai atliekame rokiruotes su kitais lankytojais, vis užleisdami garbingus...


× Vilija Visockienė   Nulipdęs pirmuosius žmones, likusį molį Dievas atidavė jiems: šekit, žaiskit! Iki šiol jie ir žaidžia. Lapkričio 13 d. Dusetų dailės galerijoje atsidarė keramikės Rimos Leipuvienės keliaujanti paroda „Vieneri metai“ (veiks iki gruodžio 17 d.). Prieš keletą metų toje pačioje galerijoje Rima buvo surengusi pirmąją personalinę parodą „Iš nebūties“. Karantino ir savanoriškos emigracijos akmenuotame ir pu&sc...


Kelias sningant Buvo vėlyvas 1992 m. ruduo. Kaip ir kiekvienais metais tokiu laiku, savaitgaliais intensyviai fotografuodavau. Norėjau nufotografuoti pirmąjį sniegą. Iš Naujosios Vilnios, kur tuo metu gyvenau, pasileisdavau pėstute laukų keliukais Pavilnio link. Regis, pusiaukelėje buvau nusižiūrėjęs tinkamą vietą, vadinamą Liepų alėja. Alėjos pabaigoje, ten, kur jau prasidėdavo laukai, įsilipdavau į medį ir laukdavau tinkamo oro. Ir taip keletą dienų iš eilės. Eilinį kartą įsirop...


Birutės Zokaitytės paroda „Aštrūs objektai“ Vilniaus Rotušėje veikė iki lapkričio 29 d.   Birutė Zokaitytė. „Mergina ir grybas“, medžio raižinys, 49 x 48, 2021   Iki šiol vis dar švietė grafikės Birutės Zokaitytės „atkurtų“ mėnulio kraterių šviesa, intrigavo „Mėlynbarzdžio“ ciklo kūriniai, miestietiškos reminiscencijos ir nuotaikos pernykštėje parodoje. O parodoje „Aštrūs...


„Autoportretai“ Septyniolika metų dirbau Fotografijos meno draugijos kūrybinėse dirbtuvėse: spausdindavau fotografijas, ryškindavau fotojuostas, atlikau kitus su fotografija susijusius darbus. Atspausdintas fotografijas kasdien reikėjo išdžiovinti ar nublizginti specialiu blizgintuvu, kuris turėjo poliruotos skardos būgną. Dirbdamas su tuo aparatu, kiekvieną kartą atkreipdavau dėmesį į it kreivame veidrodyje iškraipytą savo atvaizdą būgne. Norėdamas sustiprinti...


Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu 1901–1907 m. Franzas Kafka intensyviai piešė. „Anuomet tie piešiniai mane džiugino labiau nei bet kas kita“, – rašė jis laiške Felicei Bauer 1912-aisiais. Šių metų lapkritį Miunchene pasirodė knyga „Franzas Kafka: piešiniai“, į kurią pirmą kartą sudėti visi jo 240 piešinių, kuriuos rašytojo bičiulis Maxas Brodas kruopščiai rinko ir saugojo kartu su rankraščiai...


× Dovilė Dagienė-DoDa   Nors Tado Kazakevičiaus vardas jau žinomas Lietuvos fotografijos lauke, jo darbai dažniau eksponuojami įvairiose konkursinėse parodose ir fotografijos festivaliuose užsienyje. Autorius prisipažįsta ne tik jaučiantis sentimentus praeičiai ir lietuviškajai fotografijos mokyklai, bet ir tęsia humanistinės fotografijos tradiciją. Išties T. Kazakevičiaus fotografijose galime aptikti ir klasikų paliktą pėdsaką ir pajusti stiprią prabėgusio laiko žymę....