Mindaugas Lukošaitis piešia Vilnių kaip fantazuojantis masonų mūrininkas (paroda „Vilnius grafito dulkėse“ Vilniaus rotušėje veiks iki sausio 28 d.). Tiksliai braižo senamiesčio perspektyvą ir kloja sunkius akmens pamatus, maišo nuodingą tinką, lipdo barokinį karnizą, kelia medinius skersinius ir kruopščiai dengia banguotas čerpes. Vėliau pakuria krosnį ir ilgai stebi rūkstantį kaminą. Tirdamas nakties šešėlius ilgesingai skaičiuoja go...
„Kokie yra tie svetimieji, kai nusivelka rūbus?“ – apie žydus svarsto Olgos Tokarczuk romano „Jokūbo knygos“ personažas vyskupas Dembovskis. Ne pro šalį būtų šį klausimą patyliukais sau užduoti ir vaikščiojant į parodų atidarymus, žvalgantis po publiką arba apžiūrinėjant eksponuojamas nuogybes. Vilniaus Godo galerijoje atidarytos grupinės parodos „Figura metaphisica“ (veikia iki sausio 28 d.) rengėjai deklaruoja nuogo kūno, arba akt...
Nedidelėje drobėje seni pažįstami: knyga ir katė. Tieji vaizdų aruode sukasi dar nuo viduramžių, kai knygos buvo tik šventos, ranka iliustruojamos, nepasirašomos, nebent tik paslapčia, per užuominas. Katės, žinoma, laikuose pirmauja, jos leido save garbinti senovės Egipte ir dar keliais tūkstančiais metų anksčiau glaustėsi prie deivės-motinos kojų, prausė letenas ant klestinčios Europos keramikos. Švelniai valdingos jos vyrauja ir šių dienų vaizdų fermose, net karo kr...
Pykšt pokšt. Audėjos, undinės, lovos, lovatiesės Esame vaizdų ir vaizdavimo ištvirkinta, nuo vizualumo perviršio priklausoma karta. Viskas, ką regime, mums atsibosta pagal „pykšt pokšt ir baigta“ principą. Tampa nuobodu greičiau, nei suvokiame, kas gi tai, kaip padaryta ir dėl ko. Galbūt šitaip veikia jau prasidėjusi mūsų smegenų mutacija. Retais atvejais mus, masinių internetinių vaizdelių lasiotojus, gali sudominti kas nors gerai už...
× Viktorija Mištautaitė „Skulptūros yra tūrių energija“, – sako menininkai Danas Aleksa ir Rimantas Milkintas. O kaip jos veikia mūsų viešąją erdvę, atviras urbanistines erdves: skverus, aikštes, parkus ar kitas žaliąsias zonas? Skulptoriai istoriškai reikšmingą sostinės Naugarduko, arba Malkų turgaus, skverą-aikštę (ribojamą Pylimo, Naugarduko ir Vingrių gatvių) įveiklino meno kūriniais „Laiptinė“ ir &bdquo...
Jeigu vis dar skaitote ar ryškiai ryškiai prisimenate pasakas, jūsų vaizduotėje būtinai iškils epizodas, kai jaunikaitis atvyksta į miestą, o ten visi juodai apsitaisę (nuo pastatų iki žmonių), mat slibinui gražioji karalaitė yra pažadėta... Panašus įspūdis man kilo apsilankius Vilniaus dailės akademijos ekspozicinėje erdvėje „Kreatoriumas“ ir išvydus Gedimino Pranckūno fotografijų parodą „Tuba mirum“ (veiks iki sausio 21 d.). Viena i&sc...
Iš Niujorko į Alytų atvežta Samuelio Taco dailės kolekcijos paroda „Misticizmo ugnis – Soutine ir litvakų dailė“ (parodos kuratorė Ieva Kuzminskaitė-Staigienė) ne vieną meno mylėtoją paskatino į rudens kelionių maršrutą įtraukti Alytų. Buvęs alytiškis, o dabar niujorkietis S. Tacas yra garsus kineziterapeutas, gydęs daugelį meno pasaulio įžymybių. Lietuvoje jis neretas svečias – atvyksta ne tik aplankyti nuo vaikystės pamėgtų vietų, bet ir pasidalint...
× Santa Lingevičiūtė Ar tikrai gintaras yra mūsų istorijos neatsiejama dalis? O gal tai tik mitas? Ar iš tiesų prieš 2000 metų Romos imperatoriaus Nerono pavedimu pas mūsų protėvius aisčius atkeliavo romėnai? Nes vienai turtingiausių to meto valstybių – Romos imperijai – aisčiai galėjo pasiūlyti geidžiamiausią prabangos prekę – gintarą, dar vadinamą šiaurės auksu? Apie tai pasikalbėjome su parodos kuratorėmis – Lietuvos nacionalinio muz...
„Nėra ko čia daug kalbėt, geriau pasigrožėkime“, – maždaug taip per parodos atidarymą „Ne apie katinus“ pareiškė katinų mylėtoja dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė. Tvirtai nukirto sausakimšoje Antakalnio galerijoje (paroda čia veiks iki sausio 6 d.) jau po parodos autorių – Džinos Jasiūnės ir Giedriaus Jonaičio – pasisakymų. Manyje tupintis katinas akimoju pagalando nagus į smegenų kompiuteryje susigrūdusius tekstus ir k...
Kazimierzo Stabrowskio pastelė „Auksinis ruduo (Topoliai)“ sukurtas paskutiniuoju jo gyvenimo dešimtmečiu, 1920–1928 metais. Čia autorius atsitraukia nuo pamėgtos šaltų melsvai žalių tonų paletės ir kuria šiltą auksinių tonacijų paveikslą – parko vaizdą su fontano motyvu. Centre esantis topolis – tai medis, folklore dažniausiai tampantis pasaulio medžio prototipu (jovaras). Pati „Auksinio rudens“ kompozicija dėl šio motyvo ta...