Ar „mažieji šiauriečiai“, XX a. 10-ajame dešimtmetyje su judėjimu „Dogma 95“ iš Europos pakraščio įsiveržę į jos centrą, istoriškai iš tiesų buvo maži ir nepažįstami? Audiovizualinių menų, skandinavų kinematografijos ir kino filosofijos tyrinėtoja, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Skandinavistikos katedros docentė dr. Atėnė Mendelytė skandinavų kino procesus tyrinėja originaliai jungdama klasikinį akademinį pasakojimą...
Specialiai „Literatūrai ir menui“ Švedijos dienraščio „Dagens Nyheter“ redaktorė ir kino kritikė pasakoja apie tarptautinį aspektą švedų kine Būsimo Rubeno Östlundo filmo „Pramogų sistemos gedimas“ veiksmas vyksta tolimojo skrydžio Londonas–Sidnėjus metu. Tai jau trečiasis šio režisieriaus, dukart apdovanoto „Auksine palmės šakele“ už „Kvadratą“ (2017) ir „Liūdesio trikampį&ld...
Latvių ir estų kino kritikai apie skirtumus ir panašumus, kūrybą ir mechanizmus Tarsi izolinijas įsivaizduojamame Europos kino žemėlapyje braižo festivalių organizatoriai, filmų teisių pardavėjai, institucijos. Poreikis viską grupuoti lietuvių, latvių ir estų kiną suvynioja į Baltijos kino paketą. Ar realu tikėtis unikalaus požiūrio kampo iš pusantro milijono gyventojų turinčios šalies kūrėjų, gal lengviau jį suformuoti būnant šešių milijonų kompanijoje? O gal...
Kokius lūkesčius keliame lietuviškam istoriniam kinui? Kodėl jis taip negausiai žiūrimas kino salėse? Reikalingas jis mums ar ne? Mūsų istoriniai filmai retai kada gerina žiūrimumo rekordus, nors valstybingumo įtvirtinimo lūkesčių kine, rodos, turime. Nostalgiškai prisimenami sovietmečio hitai „Herkus Mantas“ (rež. Marijonas Giedrys, 1972), „Skrydis per Atlantą“ (rež. Raimondas Vabalas, 1983). Kiekvienas naujas istorinis filmas viešojoje erdvėje...
Nacionalinės filmotekos idėjai tiek metų, kiek atkurtai Lietuvos nepriklausomybei. Paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį ji išnirdavo (dažniausiai kino kritikų pokalbiuose) kaip nepasiekiama svajonė, vėliau – kaip priekaištas valdininkams dėl neveiklumo. Per kelis dešimtmečius Lietuvoje išsivystė kino kultūra. Įsibėgėjo festivalių judėjimas, o su juo atsirado ir gebančių kurti filmų programas specialistų. Įsikūrė ir sustiprėjo trumpametražių filmų agentū...
× Lina Žukauskaitė Kino režisierės Linos Lužytės ir filosofo, scenaristo, kino režisieriaus Nerijaus Mileriaus vaidybinio filmo „Jōhatsu“ pagrindinė veikėja Lina dirba morge. Vieną dieną į jį pristatomas žuvusio jūreivio kūnas. Žmona tvirtina jį atpažinusi, bet Linos tai neįtikina. Mergina lyg apsėsta leidžiasi ieškoti dingusio jūreivio. „Nežinau, kaip tai paaiškinti“, – atsako ji, prašoma atskleisti savo elgesio priežastį. Tarptautinė j...
Nieko nedaryti, kad išlaikytum pasaulio tvarumą. Neatsilikti ar veiksmingai atsisakyti sėkmės keliamo spaudimo? Pasufleruos lenkiško kino personažai. Kadras iš filmo „Žydinti laukinė pieva“ (Ne)sėkmės herojai Emos Buchwald filme „Žydinti laukinė pieva“ („Piękna łąka kwietna“, 2022) stebime Emilio (akt. Andrzejus Kłakas) grumtynes su laiku, žmonėmis ir pačiu savimi, kai jis didesnę dalį dėmesio ir jėgų nieko nepaisydama...
Narkotikų mafiozo virsmas geraširde moterimi geriausiu 2024 m. filmu išrinktoje Jacques’o Audiard’o juostoje „Emilija Perez“. Kiekvienais metais kino pasaulyje pasirodo tas vienintelis filmas, ne tik vienvaldiškai pavergiantis žiūrovų širdis, bet ir neturintis sau lygių. Jis iškyla virš kitų it koks kolosas. Užpraeitais metais tokia amžina šlovė atiteko Jonathano Glazerio filmui „Interesų zona“, o 2024 m. &scar...
Antropologinė Paolo Sorrentino kelionė po jaunystės miestą filme „Partenopė“ Mačiusieji ankstesnį Paolo Sorrentino filmą „Dievo ranka“ (2021) nustebs: dar vienas pasakojimas apie Neapolį? Ir tikrai, šis Viduržemio jūros miestas taip stipriai įaugęs režisieriui į kraują ir vaizduotę, kad vėlei tampa herojų santykių ir vyksmo scena. O gal net pagrindiniu personažu, šįsyk įgaunančiu moters balsą ir tapatybę: ekrane regime jos, Partenopės, kelionę į brandą...
Arturas Jevdokimovas filme „Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis“ atskleidžia pasaulį už šventinių dekoracijų Nevaržomame sienų ir galimybių lietuviškame kine neretai pasigendu klasikinio dokumentininko par excellence laikysenos. Nenusėdinčių vienoje vietoje autorių, idėjų ir temų, nepririštų prie konkrečios vietos ir demonstruojančių tapatybę, bet visais kino kalbos elementais traktuojančių ją kaip didesnio paveikslo dalį. Šia prasme dokumentininko Arturo...