Tomas Kavaliauskas. „Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių“. – V.: „Alma littera“, 2016. Tomo Kavaliausko romaną galima laikyti tiek teologiniu, tiek filosofiniu. Jame gausu teologinių terminų, posakių hebrajų, aramėjų ir senovės graikų kalbomis, liturginių apeigų aprašymų, nuorodų į bažnyčios meną, šventųjų gyvenimus, pasitaiko net mistinių elementų: į siužetą kartkartėmis įsipina vizijos, stebuklai, kai kurių „ne šio pasaulio&...
1972 m. tapau viešos diskusijos apie poezijos ateitį dalyviu. Tai nutiko Makedonijoje, Strugos miesto poezijos festivalyje. Nebuvau iš anksto įtrauktas tarp kalbėtojų, bet dalyvauti turėjęs amerikiečių poetas W. S. Merwinas tiesiog maldavo mane užimti jo vietą, nes pats norėjo su savo mergina aplankyti kažkokį vienuolyną. Vyresniam, kur kas garsesniam ir nepaprastai mane žavinčiam poetui negalėjau atsakyti, todėl ryte patraukiau į diskusiją nesumodamas, ką kalbėsiu. Mano siaubui, k...
Julian Barnes. „Laiko triukšmas“. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. – V.: „Baltos lankos“, 2017. Paskraidykime virš Maskvos ant šluotos, skambant Šostakovičiaus valsui Nr. 2... Tokia mintis kyla skaitant Juliano Barneso naujausią romaną „Laiko triukšmas“. Nors literatūros mėgėjui Barneso pristatinėti nereikia, neįmanoma nuslėpti jo knygos keliamo susižavėjimo. Ar lengva parašyti romaną apie genijų? Būtent tokios užduoties imasi rašytojas: „Laiko triukšmas“ pasakoja apie Dmitrij...
Latvių romano istorija prasideda 1879 m., kai buvo paskelbti pirmieji didelės apimties prozos kūriniai – brolių Kaudzyčių „Matininkų laikai“ ir Materu Jurio „Buities bangos“. Iki šių dienų latvių autoriai parašė beveik 2 tūkst. romanų. Pastaraisiais metais kaimynai išplėtojo naujas stambiosios prozos žanro sklaidos formas – romanų serijas. 2018-aisiais Rygos leidykla „Latvijas Avīze“ minės veiklos dvidešimtmetį....
„Jie tris kartus apėjo žvaigždę, pakeliui nepastebėję nieko, už ko galėtų užkliūti žvilgsnis, išskyrus tragiškai vienišą krėslą su varganu apmušalu“, – rašo Zbigniewas Batko knygoje „Atgalios...“. Tikiu: knygų, apie kurias pasakosiu, likimas netaps nei tragiškai vienišas, nei varganas – jos pateks ir į viešąsias, ir į asmenines bibliotekas, jas skaitys, aptars, bet... Kodėl jas skaitantį žmogų įsivaizduoju būtent tokiame krėsle? Jam, tam žmogui, rūpi ir prašmatnumas, ir patogumas, o paviršius –...
Devintuoju Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatu tapo 2016 m. pirmą romaną „Pietinia kronikas“ („Tyto alba“) išleidęs literatūrologas, kritikas, rašytojas Rimantas Kmita. Premija skiriama jauniems (iki 45 m.) lietuvių rašytojams „už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“. Spausdiname autoriaus kalbą, pasakytą atsiimant premiją. Nu, aš visada sakiau, ka geriausių dalykų gyvenime nesuplanuosi. I daba tą patį galiu pakartot’. Padėkojęs šeimai, visiems artimiesiems, katrie visaip padieja a l...
Giedrė Kazlauskaitė. „Singerstraum“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. Turbūt keistas klausimas, recenzuojant trečiąją Giedrės Kazlauskaitės poezijos knygą „Singerstraum“, šiais metais apdovanotą Rašytojų sąjungos premija ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų išrinktą kūrybiškiausia metų knyga. Premijas, beje, yra pelniusios ir ankstesnės Kazlauskaitės poezijos knygos: „Heterų dainos“ – Jaunojo jotvingio 2009 m., o „Meninos“ – Jurgos Ivanauskaitės 20...
А. Penčeva (g. 1960 m. Bulgarijoje) Sofijos universiteto Filologijos fakultete studijavo rusų kalbą ir literatūrą. 1984–1985 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą, ne kartą stažavosi Lietuvoje. Dabar dėsto Sofijos nacionalinės ir pasaulinės ekonomikos universitete, dalyvauja tarptautiniuose lingvistiniuose projektuose. 2016 m. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga Penčevai skyrė Šv. Jeronimo premiją už lietuvių literatūros vertimus. Kaip prasidėjo „lietuvių kalbos“ avantiūra? Ši a...
Mindaugas Kvietkauskas. „Uosto fuga“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. Mindaugo Kvietkausko kultūrinės eseistikos (paties autoriaus apibūdinimas) knyga – netipiškas skaitymo patyrimas. Dabartinės eseistikos, publicistikos ir panašaus pobūdžio lektūros kontekste šio leidinio nelabai yra su kuo lyginti, nes pas mus kol kas dominuoja „autobiografinė-egocentrinė“ eseistika. Jaučiuosi visiškai įpratusi prie vyriškosios egoistinės raštų mokyklos, kur kalbantysis yra d...
Orfėjas pirmą kartą pakliuvo į bėdą, iš kurios negalėjo ištrūkti. Iki šiol viskas buvo lengva: savo muzika jis prakalbindavo žvėris ir įtikindavo medžius žydėti rudenį. Jis žvilgsniu išlygindavo kalnus ir sustabdydavo upės tėkmę. Jei kas mesdavo į Orfėją akmenį, šis atsisakydavo jį užgauti. Kai jis išplaukė su argonautais, visi manė, kad jų laivą nuskandins sirenos. Tačiau Orfėjas nuskandino jas pačias. Ir netgi tada, kai mirė jo moteris – netgi tada – Orfėjas jautė, kad tai dar ne pabaiga. Kad...