Literatūra


Gegužės 18 d. sukanka 95 metai, kai gimė Karolis Wojtyła (Jonas Paulius II), balandžio 2 d. minėjome 10-ąsiais mirties metines. Karolis Wojtyła, šv. popiežius Jonas Paulius II (1920–2005) – mąstytojas, derinęs filosofinį, teologinį ir meninį mąstymą, poetas ir dramaturgas. Filosofinė K. Wojtyłos poezija, rašyta visą gyvenimą, provokuoja skaitytojo introspekciją, kviesdama suprasti save, savąjį likimą, pašaukimą, santykį su Kitu. Draminė K. Wojtyłos kūryba atremta į pasitikėjimą poetinio žodži...


Agnė Žagrakalytė. „Klara". – V.: „Tyto alba", 2015. Naujausiame romane Žagrakalytė, įkvėpta bande dessinée (prancūzų komiksai) ir claire ligne (belgų komiksai, iš kurių žymiausias – „Tintino nuotykiai"), imasi žaisti komiksą. Komikso žanrui esmingas pasakojimo skaidymas į epizodus (kvadratėlius) aktualizuojamas „Klaros" struktūroje: trumpos atkarpėlės vaizduoja kokį nors personažės nuotykį, jausminę būseną, prisiminimą. Kita vertus, tai netradicinis komiksas, nes „kvadratėliai" nesudaro nuose...


2014-ųjų fragmentai, žvilgtelint ir į 2012-uosius Trys kūrėjai Trečioji Petro Rakštiko miniatiūrų knyga „Musių dainos" (Š.: „Šiaurės Lietuva", 2014) – be jokių abejonių, geriausia, kas pernai nutiko grožinės ar į ją pretenduojančios raštijos leidėjams Šiauliuose. Rakštikas rašo demonstruodamas kiek tingaus ir atsainaus, bet kibiai akylo (provincijos) kasdienybės stebėtojo pozą. Labai svarbu, kad pastaroji kone visoje knygoje išlieka autentiška, kad stebėjimo rakursai, nors dažniausiai lyg ir k...


Nieko rimto, bet rimtai. Pirmosios knygos autorė – biologijos mokytoja, antrosios – chirurgė. Abi tiksliukės ir fantasy rašytojos. Sakyčiau, Silvana De Mari tikslesnė (vis dėlto su skalpeliu), o Neringa Vaitkutė kietesnė (vis dėlto su titnagine plunksna). Neringa Vaitkutė. „Titnago plunksna". – V.: „Nieko rimto", 2014. N. Vaitkutė debiutavo 2013 m. su pirmąja trilogijos knyga „Vaivorykščių arkos". Tais pat metais IBBY Lietuvos skyriaus komisijos sprendimu gavo reikšmingiausios knygos titul...


Knygos kaip kortos: neatvertęs nesužinosi, kas – tūzas, dama ar šešiukė – slypi anapus viršelio. Viršeliai dabar gražūs, spalvingi, itin tinkami konstruojant mąslų kambario interjerą. Turinys blankesnis, ir tikimybė aptikti šiame fone savitą figūrą nėra didelė. Pasirenkant menkai pažįstamus autorius, viliamasi nustebti, ištraukus kažką iš po magiškojo nežinios šydo. Bet kartu rizikuojama: juk nepavykus to kažko aptikti, nebus apie ką kalbėti. Anksčiau, sukantis iš panašių situacijų, buvo popul...


Lina Navickaitė. „Namų DNR". Esė rinkinys. – K.: „Kauko laiptai", 2014. Apie Linos Navickaitės knygą „Na­mų DNR" galėčiau kalbėti ištisas valandas, tiek daug joje atradau, tiek minčių sukėlė, klausimų uždavė, atvirai, bet jautriai kasdienybę iškonstravo ir vėl sukonstravo, leisdama žvilgtelėti į paradoksus, neatitikimus, į tai, kas tapę kliše, o kertasi su elementaria logika. Beveik taip pat ilgai, kaip visiems aplinkiniams šnekėjau apie G. Radvilavičiūtės „Šiąnakt miegosiu prie sienos" i...


Justinas Sajauskas. „Neužmirštami Suvalkijos vardai". – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. Grožinės literatūros apie pokario metus parašyta daug, ypač romanų, storų ir plonų, tačiau tik nedaugelis tokių knygų išlieka atmintyje, juolab yra įtraukiamos į kūrybiškiausių ar geriausių metų knygų sąrašus. Peržvelgus LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktukus, sudaromus nuo 2004 m., tokios tematikos knygas galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. O jeigu imtume partizaninio karo temą, ta...


Panašu, kad sulaukiau antros paauglystės ar kažko panašaus, nes knygos paaugliams tapo labai įdomios. Tik dabar ir pajutau, kas yra tikra nostalgija. Iš saugaus atstumo niolikmečių kančios pradėjo rodytis nesugrąžinama emocinio intensyvumo patirtis. Skaitymo kultūroje paaugliai yra kritiškiausia grupė: anot visuotinio įsitikinimo, jie neskaito, o jei skaito, tai ne tą, ką reikia. Lietuvos rašytojams paaugliai išvis nematoma amžiaus grupė: per metus pasirodo apie porą knygų. Rašyti vaikams, a...


Jaroslavas Melnikas. „Anoreksija". – V.: „Alma littera", 2014. Literatūrine tradicija virsta tylėjimas apie lietuvių rašytojų kūrinius, bylojančius mūsų visuomenės tiesas. Štai prabėgo daugiau nei pusmetis nuo Jaro­slavo Melniko apsakymų rinkinio „Anoreksija" pasirodymo, tačiau literatūros kritikai baugščiai tyli, kitaip nepasakysi, sulindę savo urvuose, matyt, laukdami vienas antro prabudimo. Ir net nežinai, ar dėl to pykti, ar nesiraukant imtis iniciatyvos prabilti pačiam. J. Melnika...


Romanas lietuvių literatūroje – skausminga tema. Paprastai diskusijos apie tai, kas yra geriausias lietuvių romanas, baigiamos konstatavimu, kad tikrai gero romano lietuviai dar neparašė. Taigi, viskas priešakyje. Nuosaikiosios kritikės ir kritikai pamini kelis tekstus, tačiau paskui visuomet eina ilgos argumentacijų grandinės, kodėl paminėtieji tekstai galėtų būti vadinami romanais, o dar ir neblogais. Kadangi nesu nuosaiki, kiekvieną knygą, paženk­lintą antrašte „romanas", atsiverčiu su vilt...