Pavydėtinai kantrūs, jie kartais visą gyvenimą minta vienomis iliuzijomis... Reikia paminėti ir vieną būdingą ypatybę – kai juos aplanko sėkmė, šios genties vyrai ir moterys tučtuojau atsiriboja nuo saviškių, perima kitos tautos, kurioje jiems pasisekė, papročius bei gyvenimo būdą, ir jau niekas nebeprisimena, kad kadaise jie priklausė garbingai nevykėlių genčiai... Eduardas Limonovas Kai mokykloje paklausdavo, kuo norėtume būti užaugę, visi turėdavome savo atsakymus. „Krepšininku, a...
– Ar nenuostabu: šiandien suvalgiau puskepalį duonos, – prausdamasis kalba Paulius Liszkė prie šalto čiaupo. Liszkė neseniai sugrįžo iš karo nelaisvės. O mes, bėgliai, gyvename per karą subombarduoto fabriko prausykloje. Kanalizacijos tinklas daug kur sunaikintas, vanduo geriamas tik virintas, o prausiamasi tik šaltu. Šiame pramoniniame pietų Vokietijos mieste daugelis namų liko be sienų ar be stogų. Tad neišvengiamai iš dalies išlikusio mašinų fabriko talpioje prausykloje apsigyvenęs b...
Kalinas Terzijskis (g. 1970 m. Sofijoje, Bulgarijoje) baigė psichiatriją, dirbo Sofijos psichiatrinėje ligoninėje, kartu rašė gyvenimo būdo žurnalams ir laikraščiams. Nuo 2000 m. gyvena vien iš kūrybos: rašo scenarijus televizijai ir radijui, išleido kelias apsakymų ir tris poezijos knygas, keturis romanus (pagal romaną „Alkoholis“, 2010, pastatytas spektaklis). 2006 m. drauge su keliais rašytojais įkūrė literatūrinį klubą „Literatūra Diktatūra“, 2010 m. kartu su pagrindiniais bulgarų scenarista...
O gal kokia klaida įsibrovė: ar gali būti negražios žuvys? Šuo būna negražus, kai suvargsta, kai valkataudamas susivelia ir išsisuodina, o žuvis juk visada tokia pat savoje stichijoje. Kiekviena žuvų rūšis yra tobula, prisitaikiusi gyventi dubury ar sraunumoj, ežere ar jūroje. Labai gražus kadaise buvo eršketas, jį mūsų proseneliai dar gaudė Nemuno žemupy. Gal kiek ir atšiaurokas, aštrus tarsi pjūklas tas eršketas, bet juk kartais ir baisumas nepakenkia grožiui. Prisibijai, o paslapčia vis...
Vieversevičius Kai septyniolika metų dėsčiau fortepijoną Vilniaus pedagoginiame institute (o ne marksizmą Konservatorijoj), besimokančiųjų Muzikos katedroje bei fakultete kontingentas būdavo įdomus. Iš visokių Lietuvos vietų, tai ir iš Vilniaus krašto – ir vietinių arba lenkų, kaip kas suprato. Būsimi muzikos mokytojai. Vienas, lyg ir vyresnis, vadinosi Vieversevičius. Pats pabrėždavo, kad yra Wiewiersiewicz. Lyg nepatenkintas, kad valdžia ar lietuviai atiminėja tapatybę. Žiūrėjom į...
Susipažinau su Džefu autodalių sandėly Flauer gatvėje, o gal tai buvo ir Figeroa gatvė, – šias dvi kažkodėl nuolatos painioju. Šiaip ar taip, aš ten dirbau prekių priėmėju, o Džefas buvo pagalbinis darbininkas. Iškraudavo naudotas dalis, šveisdavo patalpas, kabindavo popieriaus rulonėlius šikinyke ir taip toliau. Panašius darbus ir pats esu ne kartą dirbęs įvairiausiose šalies vietose, todėl niekada nežiūriu į juos iš auk&sca...
Nenuobodus tipas – Tu pernelyg nepasitiki savim, – ištarė prie Tomo prisigretinusi nepažįstamoji.Jis nesutriko, ji tęsė:– Na žiūrėk: net galvą nulenkęs, kūprinies, visai nepanašus į žmogų.– Toks jau aš... – pasakė Tomas, nors norėjo pasakyti, kad, nepaisant nepasitikėjimo, yra bent jau nenuobodus tipas.– Toks toks... Atrodai tiesiog joooks! Tikslas – Klausyk, koks tavo gyvenimo tikslas? – Tomas dažnai užduoda &scar...
Viskas prasidėjo nuo neatsargaus žvilgsnio – užkliuvo už „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“. Išleistas 2000-aisiais. Dabartinė lietuvių kalba nuo „dabartinės 2000-ųjų“ bent kiek skiriasi. Kai lankiau pradžios mokyklą prie Sadulino kalno... Neaiškinsiu, kas toks buvo Sadulinas, bet pasitaikius progai apie kalnus pakalbėsiu. Apie juos jau esu rašęs, bet priminsiu, kad šiuo metu Šančiuose yra keturi didžiausi kalnai (Šaldytuvų, Skuodo, Siūlų ir Pietario) ir keletas mažesnių, kurių dėl vietos ir...
Lošimas gatvėje pastabumu, sakyčiau, net ne iš pinigų, yra vienas kraują kaitinančių dalykų, kuriam netikėtai lengvai pasidaviau Paryžiuj. Nors loterijų sąmoningai vengiu, bet sėkmingą bilietą visada turiu kišenėje. – Where is a ball? – angliškai gudruolis patraukia dėmesį smalsiųjų ir iš vienos pusės į kitą sukioja tris metalinius mažus puodelius. Iš panašių, atpažįstu, turbūt ne vienas turistas nuo termoso nusisukęs gurkšn...
ŽVILGSNIS IŠ ŠALIES. Nečionykštis draugas varto 1965 metais išleistą Romualdo Rakausko ir Antano Sutkaus albumą „Vilniaus šiokiadieniai“. Jis domisi fotografija, šį bei tą apie lietuvių autorius išmano. Staiga: „Kodėl čia viskas taip juoda?“ O ką aš žinau? Gal poligrafija nevykusi, gal sumanymas toks? „Ir žmonės tokie liūdni... Visi liūdni...“ Na, gal nebūtina visada išsišiepti, gyvenimo dži...