Memorialiniuose muziejuose lankausi norėdama pajusti kūrėjo epochą ir aplinką, išgirsti jo balsą, paklausyti jo sukurtos muzikos, prisiliesti prie jo daiktų. Tiksliau, domina ne konkreti biografija, dabar tai labai lengva rasti internete, o galimas buvimas dviese. Tačiau dažnai šie muziejai perkrauti nuotraukų, faktų, informacinių stendų, daiktų, kurių tuose namuose niekada nebuvo. O dar baisiau, kai į tokius muziejus gali patekti tik su ekskursijomis. Buvau pernai Puškino memorialiniame bute-...
Vasario 1 d. Marcelio Marceau koncertas. Nesu pratęs prie pantomimos ir anaiptol ne viską suvokiau; tačiau „Septynios didžiosios nuodėmės“ (ypač generolas, žaidžiąs šachmatais) ir „Angelas“ labai patiko. Na, o „Dovydas ir Galijotas“ – primityvus, bet neregėtai efektingas tour de force1. Beje, bibliniai motyvai man dabar patys aiškiausi. Šiaip ar taip, džiaugiuosi, kad jį pamačiau: galėjau – prieš dvidešimt...
Iš straipsnių ciklo „1944–1990 m. Vilniaus spalvos“ Sereikiškėse, Bernardinų sodo teritorijoje, stūkso vienintelis istorinis namas, kurio genezė siekia XIX a. pradžią. Anot V. Drėmos „Dingusio Vilniaus“, 505 posesijoje XVIII a. stovėjo Belazaraičių rūmai, kuriuos 1804 m. architektas M. Šulcas perstatė į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų institutą, kitaip vadintą Didžiąja oranžerija1. Dabar tai Barboros Radvilaitės g. 8 pastatas, kuriame įsikūręs Lietuvos nacionalinis kultūros centras. Įvai...
Sausio 1 d. Automobiliu pasiekiau Los Angeles. Apsistojau tuo tarpu pas Avižienius. Sausio 2 d. Po truputį gilinuos į Žolkovskio1 generatyvinę poetiką: gana daug dalykų išlaužta iš piršto. Sausio 3 d. Bandau užsiiminėti „job-hunting“ (darbo medžiojimu). Sausio 4 d. Susiskambinau su Vilnium – ten viskas daugiau ar mažiau tvarkoj, neskaitant šalčio. Pas mamą susirinkę Cvirkos – mat, prastai apšildomi j...
Gruodžio 1 d. Baigiu tvarkyti Athens reikalus: ryt poryt iš čia išvažiuosiu. Gruodžio 2 d. Sapnavau, kad grįžau į Vilnių. Gruodžio 3 d. Skaitau Dombrovskio1 „Факультет ненужных вещей“2: beveik Bulgakovo lygio knyga. Almą Atą jam pavyko užrašyti kaip anam Kijevą. Gruodžio 4 d. Esu Chicago, pas Liūtą Mockūną. Gruodžio 5 d. Skubiai rašau pranešimą VLIK’o seimui. Pavyko susiskambinti su namiškiais....
Lapkričio 1 d. Kelionę į Kanadą teko atkelti iš šeštadienio penktadienin. Lapkričio 2 d. Perskaičiau puikų, klasikinį Trubeckojaus straipsnį apie Afanasijų Nikitiną. Seniai tokio malonumo neturėjau. Vakare – pašnekesys telefonu su Aušra Jurašiene ir sensacija: Vaclovas Daunoras eina mudviejų su Jonu [Jurašu] keliais. Lapkričio 3 d. Diena Buffalo. Antrą sykį aplankiau Niagarą, ties kuria spėjo pastatyti giganti...
Spalio 1 d. Grįžau į Athens: lėktuvą žvėriškai kratė. Spalio 2 d. Šiokio tokio poilsio diena. Spalio 3 d. Skubiai perrašinėju (ir taisau) straipsnį apie Puškiną. Gal jis nėra labai blogas. Spalio 4 d. Ačiū Tau, Viešpatie: straipsnį išsiunčiau Kodjakui. Spalio 5 d. Įprastinis darbas. Spalio 6 d. Bjauriai peršalau. Vos vos pervariau paskaitą. Spalio 7 d. Itin bjauri savijauta, gal plauči...
Aleksandras Dambrauskas (slapyvardis – Adomas Jakštas) gimė 1860 m. rugpjūčio 27 (rugsėjo 8) d. Kauno gubernijos Vilkmergės (Ukmergės) apskrities Pagirių valsčiaus Kuronių kaime. Padedamas tėvo brolio Kriukų (Joniškio r.) klebono Stanislovo Dambrausko baigė Šiaulių gimnaziją. Nors ir labai domėjosi literatūra, įstojo į Peterburgo universiteto Fizikos-matematikos fakultetą, kurio nebaigęs pasuko į dvasininko luomą. Mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune ir 1888 m. buvo įšventintas kunigu. Dėl...
Rugsėjo 1 d. Ispanų vizą gavau. Rugsėjo 2 d. Pavyko (per didelį vargą) susiskambinti su saviškiais: jie gyvi ir sveiki. Marytė Šiauliuose. Rugsėjo 3 d. Jau turiu ir bilietą Barselonon. Vakare – Navickai ir gėrimas. Rugsėjo 4 d. Rašau apie Petkų į „Christian Science Monitor“. Rugsėjo 5 d. Kiaurą dieną dėjausi daiktus – vykstu Tabor Farmon, o po to dviem mėnesiams į Ohio. Perskaičiau „Darkness at...
1946-ųjų rudens vakarai Žaliakalnyje dar tamsūs, tad elektros šviesa žemutinio miesto languose kuria kitokio čionykščio gyvenimo iliuziją. Fortepijono mokytojos Saros Langevičienės butas – viename puikiųjų prieškario Putvinskio gatvės namų. Priebutyje, kurio lentynose sudėtos natos ir knygos, šviesu, bet pamokoms skirto kambario prieblandą sklaido tik reflektoriaus apšviestas, ant pianino atverstas tekstas. Už mane ne ką vyresnis mokinys skambin...