Atmintis

Iš gurinių   Apie korupciją   Nupjoviau uosialapį klevą. Augo jis prie tvoros, per keletą metrų nuo pirtelės kertės. Neatrodė didelis. Bet kai nupjautas atgulė ant kiemo žolės, pasidarė neaprėpiamo dydžio. Šakos ir atšakos susiraizgiusios, gumbuotos, išsilanksčiusios be jokios suprantamos tvarkos, ataugas reikėjo ir pjūklu pjauti, ir kapoti, ir sodo žirklėm karpyti. Liemens nuopjova irgi stebinanti – šerdis to invazinio medžio turi kraujo ra...


Gintė Bidlau. Gudokas

2020-04-02 20:18:02

  Kambarys Viršuliškėse, Gudoko (taip šeimoje tarpusavyje vadinome mano senelį, Edvardą Gudavičių) kabinetas, arba, kaip jis buvo pramintas dėl langų į pietus, „Afrika“. Prie rašomojo stalo sėdi senelis su raginiais akiniais ir rankraščiais. Vienoje pusėje tušti, kitoje pusėje tankiai šratinuku prirašyti popieriaus lapai. Veikiausiai būsima knyga. Man, tuomet penkiametei, labiau už istoriją rūpėjo istorijos. Seneliui tu...


Saulėtą spalio vidurdienį sėdėjau savo kavinėje Plungėj. Taip vadinu „Kaukės“ kavinę su freska ant sienos: Arlekinas auksinių rombų marškiniais, nusiėmęs besišypsančią kaukę, laiko ją dešinėj rankoj, juodą domino – kairėj. Kava. „Lietuvos ryto“ laikraštis. Tuomet dar pirkdavau tokį. Kol kava karšta, žvelgiu pro langą į gimtojo miesto centrinę aikštę. Naujoviškas fontanas, europietiškos gėlės. Kairiajame pakra...


Ugnės Žilytės piešinys   Juozas Girdžius. Kryžkalnio Motinos paminklą susprogdino Šustauskas su draugais V. Lansbergio nurodymu ir apmokėjo už darbą V. Lansbergis. „Delfi.lt“ skaitytojų nuomonės.2019-10-07, 11:12:26 / / /Žiaurus liūdesys,kai pagalvoji. 2019-10-14 Prerijų aidai Avantiūristas ir skalpų medžiotojas, iš prigimties romantikas Džo Siaubsas ypač vertino juodai juodus, net blizgančius kaip Donecko anglis, jaunų indėnių skalpus.Jo svajonė ir s...


Ugnės Žilytės piešinys     Sausio 1 d.Naujuosius Metus sutikau su Svetlana Evdokimova ir keliais lenkais studentais. Šiandien ilsiuosi.   Sausio 2 d. Michaelas Montiasas – mūsiškis profesorius, mokąs rumuniškai ir mažiau kaip prieš mėnesį buvęs Buchareste – bene gruodžio penkioliktąją sakė: „Visiškai aišku, kad ten niekas niekad nepasikeis: Ceausescu negali griūti.“Perskaičiau ir išsiunčiau į Chic...


Dovilė Zelčiūtė. Tuopelė

2020-03-24 20:11:19

Iš ciklo „Augau teatre“   Mama veža mane rogutėmis į teatrą. Žaliakalnio kalnas, keliaujame iš Zarasų gatvės, kur gyvename su tėvelio mama, mūsų baba, tėčio seseria, t. y. tetute, ir su mano sese Kristina. Nusileidžiam nuo Žalio kalno. Mama traukia roges per apsnigtą miestą, mano keliai apsukti šiltu, mamos megztu apklotu, ji skuba į repeticiją. Mes skubam. Aš visa gerkle dainuoju, beveik rėkiu: „Tū-ru, tū-ru, nerandu durų... Prifikau kelnes, ...


Galvoju apie tranzistorių, toks įdomus prietaisas, jis sustiprina arba nukreipia elektroninį signalą. Sustiprina arba nukreipia. Ir į mus, į žmones, iš įvairių šaltinių patenka signalas, iš praeities, iš istorijos, iš protėvių, iš knygų ir sapnų, vieni jį sustiprina, kiti nukreipia, sustipriname ir nukreipiame, tokios mūsų pareigos, tokios paprastos funkcijos. Pyktis, pavydas, melas, šmeižtas – tokie signalai, jeigu juos sustipriname, ardo i...


Ugnės Žilytės piešinys   Gruodžio 18 d. Ankstokai atsikėlę, važiuojame į aerodromą pačiu vandenyno pakraščiu. Limoje beveik niekad nelyja, bet saulės būna nedaug – amžinai migla ir debesys. Skrendame virš Andų. Iquitos – neišpasakytai nugyventas miestas, stačiai didelis tropikinis šiukšlynas. Jame gana daug kažkokių karinių bazių ir kas antras žingsnis kyšo gana karikatūriški generolų biustai bei didvyrių vėliavininkų m...


Mintaplinta / / /O kai dvikojai suės visą obuoliuką ir tas neras kur kristi – žaidimai baigsis. Stephenas Hawkingas neseniai pasakė: turite šimtą, daugiausia du šimtus metų. Ieškokit kitų planetų. Intelienos Apie tai, kas vyksta. Esą. „Darnus judumas“. Ar tai valstiečių intekūryba? Svarbu nesvarbube žanro Nežinau, kaip buvau ten patekęs. Didžiulėje patalpoje cemento-betono rūmuose turėjau keistą vietą. Toli nuo viršininkų stalo – tar...


Ugnės Žilytės piešinys Lapkričio 16 d. Pernakvojusį mano naujajame bute Timenčiką vedu į Beinecke Library – ten jis bent aštuonias valandas rausiasi Ivasko, Gulio ir kitų archyviniuose fonduose. Tokios klasės filologu niekad nebūsiu, o norėčiau. Lapkričio 17 d. Atsisveikinu su Timenčiku (įdomūs jo pasakojimai, liečią Achmatovos biografiją ir „tikrąjį „Poemos be herojaus“ herojų“, kurio substitutas esąs Kniazevas1). Vakare skambina Josifas – ...


Draugai