C. Nooteboomas (g. 1933 m.) – daugybės literatūrinių apdovanojimų laureatas, skelbtas kandidatu į Nobelio premiją. Poetiškas, santūrus, paprastumu sukrečiantis romanas „Ritualai" („Baltos lankos") – vienas garsiausių XX a. nyderlandų literatūros kūrinių. Ar egzistuoja tipiška europietiška literatūra? Ir jei taip, ar ji dėl globalizacijos nepraranda savasties, išskirtinumo? Siūlome pokalbį su nyderlandų rašytoju. Die Zeit. Jūsų knygoje „Kaip tampama europiečiu?" yra išspausdinta 1989 metais Briu...
Rimvydas Stankevičius. RYŠYS SU VADAVIETE. Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. Neslėpsiu – Rimvydo Stankevičiaus „Ryšio su vadaviete" laukiau nekantriai. „Laužiu antspaudą" (2008) – pirmąją, bet koncentruotą, labiausiai išgrynintą „trilogijos" knygą kadaise perskaičiau su malonumu. 2010 m. pasirodę „Patys paprasčiausi burtažodžiai" įdomūs dėl transformacijomis grindžiamo pasaulėvaizdžio, užkalbėjimų inkliuzų. Paskutinę „trilogijos" dalį atsiverčiau tikėdamasi, k...
W. G. Sebald. IŠEIVIAI. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2011. W. G. Sebaldo, 1944–2001, (dokumentinis) romanas, arba originalūs pasakojimai, „Išeiviai" pasirodė 1992 metais. Iš Bavarijos kilęs rašytojas tuo laiku jau ir pats buvo išeivis – vos baigęs germanistikos studijas Fribūro universitete, apsigyveno Didžiojoje Britanijoje. Dėstė Mančesterio (nuo 1966 m.), vėliau – Noridžo Rytų Anglijos (nuo 1970 m.) universitete. Pasirodžius „Išeiviams", lig tol net tėv...
Ingrida Vizbaraitė. „Karžygiuko istorija". Iliustravo Marija Smirnovaitė. – Vilnius: „Nieko rimto", 2012. Mes be žygių nenurimsim – tai reikia turėti omeny, imant skaityti, ko gero, bet kokią lietuvišką knygą. Netgi receptų. Ir nesvarbu kokių, kulinarinių ar vaistažolinių.Ne išimtis ir literatūra vaikams. Štai iš pažiūros nekalta knygelytė, o vadinasi iškilniai. Kodėl knygelė vadinasi „karžygiuko", o ne, pavyzdžiui, „kirpėjuko" istorija? Juk simpatiškas mažutis padarėlis, nupieštas dailininkės...
Granauskas R. Šventųjų gyvenimai. Novelių apysaka. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. Šią naująją Romualdo Granausko novelių apysaką turbūt taikliausiai nusakytų bulvės metafizikos metafora, pasiskolinta iš A. Šliogerio filosofinių įžvalgų. Gruoblėta, grubi, gumbuota novelėse vaizduojama buitis nelyginant bulvė – sena, susitraukusi, tačiau magišku būdu pro savo akis išleidusi žalius, vitališkus sielos daigus, kurie galėtų augti, stiebtis, o atėjus metui ir vėl sužydėti. Nuo š...
Nepasakysi, kad vasario mėnuo į kultūrinės spaudos puslapius būtų atnešęs ką naujo – nebent naują ir, prisipažinsiu, man atgrasų „Šiaurės Atėnų" dizainą. Tai puikiausiai patvirtina savaitraščio „Literatūra ir menas" pirmojo vasario numerio prozos publikacija – Petro Venclovo alegorija (?) „Baladė apie širdį". Pirmieji sakiniai netgi nuteikia viltingai, ėmus skaityti tekstą, atrodo, kad šįsyk autorius tai jau tikrai nustebins. Deja, reikia pripažint: toks jausmas apima pradėjus skaityti bet kurį...
„Vėliau mama dažniau mane lankydavo, bet bažnyčioje buvo pats darbymetis. Jie planavo kalėdinę kampaniją. Kai negalėdavo ateiti pati, atsiųsdavo tėvą, paprastai nešiną laišku ir pora apelsinų. – Vieninteliai vaisiai, – visąlaik sakydavo ji. Vaisių salotos, vaisių pyragas, vaisių desertas „Kvailelis", vaisių punšas. Nuodėmės vaisius, aistros vaisius, supuvęs vaisius, vaisiai sekmadieniais."Jeanette Winterson. „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai" Jeigu knygos būtų vaisiai, tai kovą, po Vilniaus...
Argi aš ne karalius?Pabusk, baili didybe, – tu miegi!Argi karaliaus vardas ne vertesnisUž dvidešimtį tūkstančių vardų?Ginkluokis, varde! Tavo didžią šlovęNuplėšt kėsinas menkas valdinys. William Shakespeare. „Ričardas II" Kol kas labai dažnai pamirštame, kad pagal seną tradiciją krikščionių kraštų valdovų (kaip ir šventųjų) vardai visada lietuvinami – keičiami savais tos pačios kilmės vardais. Todėl karalių Džeimsą (James) vadinsime Jokūbu, Lui (Louis) – Liudviku, Filipą (Philipe) – Pilypu, Fr...
Kanados literatūros premijos: 2012 Kas be ko, su Sigitu Parulskiu būtų sunku varžytis net įgudusiems Kanados rašytojams, o juo labiau pradedantiesiems, tokiems kaip Kennethas Bonertas, kuris, kaip ir jo kolega lietuvis romane „Tamsa ir partneriai", savo veikėjus pasirinko iš nedidelio Lietuvos miestelio, „mažyčio lyg adatos dūris taškelio Latvijos ir Lenkijos pasienyje" (lyg nuo Obelių ar Dusetų, kurias, remdamasis The Central Database of Shoah Victims' Names, atkakliai vadina Dusatu), bet, gel...
Umberto Eco. „Prahos kapinės". Iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. – Vilnius: „Tyto alba", 2012. Viename interviu Umberto Eco švelniai priekaištauja, jog atsiranda leidėjų ir žurnalistų, šventai žinančių, ko reikia eiliniam skaitytojui. O reikia, anot jų, kažko lengvo. Erudito Eco barzda šioje vietoje šiaušiasi: žmonės nori iššūkių, jie pavargę nuo lengvų dalykų!Tame pačiame interviu potencialius savo skaitytojus italas pavadina mazochistais.Po priešpaskutinio romano „Paslaptingoji karali...