Literatūra


Apžvalgos pabaigoje ex-dvidešimtpenktapuslapininkė Valdonė Budreckaitė aptars Viktoro Pelevino romaną „t“. Seniai žinojau apie jos simpatijas kultiniu vadinamam rusų rašytojui. Todėl dar ankstyvą spalį – keliavau iš „Metodikos“ leidyklos su Coetzee ir Pelevinu po pažastimi – sutikęs Valdonę, tuojau pat paraginau imtis naujosios Viktoro knygos ir įdaviau ją į rankas. Nesipriešino.O kol kas žodį tarsiu aš. Kaip minėjo kita buvusi kolegė Jurga Tumasonytė (linkėjimai jai ir stiprybės rašant romaną!)...


Švedai savo garsųjį klasiką Augustą Strindbergą vadina Titanu. Tai iš tiesų neprilygstamas kūrėjas (jo raštų rinkinį sudaro 72 tomai), spalvinga, daugialypė asmenybė, stebinanti ne vien kūrybos įvairove, bet ir vulkanišku temperamentu.Koks tas daugialypis Strindbergas?Skaitydamas jo kūrinius, prozą ir dramas, tarsi pasineri į gamtą – daugybė įvairiausių augalų, ir visi teisingai įvardyti. Šiuo atžvilgiu Strindbergas buvo pedantas, jis žinojo ne tik švediškus, bet ir lotyniškus augalų vardus. Nuo...


Kai diena vis traukiasi ir traukiasi, užleisdama teritoriją ilgėjančiai nakčiai, kai, rodos, net neišaušta, o tik užaušta ir miestą užvožia pilkas geležinis debesų kibiras, galima bandyti jaukintis gyvenimą ir mirtį juokiantis. Galima šypsotis, kikenti, kvatoti, prunkšti siaubui, pykčiui, absurdui tiesiai į veidą. Kartais net labai liūdnomis akimis. Jutta Noak. „Petitio“. –­ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. Biografiško romano pasakotojai, vokietės ir ruso dukteriai, išgyvent...


Šiemet „Aidai“ išleido kroatų dramaturgo ir vieno geriausių Kroatijos džiazmenų Matės Matišičiaus (Mate Matišić) pjesių knygą „Pomirtinė trilogija“ lietuviškai. Apie pačią knygą, autoriaus pjesių pasaulį ir jo vietą šiuolaikinėje kroatų (ir ne tik) dramaturgijoje vertėja Julija Gulbinovič parašė puikų įvadinį straipsnį, kurio pavadinimas atliepia knygai – „Apie dabarties nebūtį ir ateitį mirtyje“, kuris, manau, vadintinas ir profesionalia teatro kritika. M. Matišičiaus kūriniai priskiriami prie...



Traukiniai – tokia atskira valstybė. Galėčiau kirsti lažybų, kad einant per vagonus įmanoma atrasti ir peržengti slenkstį, skiriantį vieną traukinį nuo kito, vieną kryptį nuo kitos. Kryptis net nėra pagrindinis jų bruožas. Atvirkščiai – žmonės čia bekrypčiai, jie leidžia sau nebūti nei A nei B, nei Kaune nei Vilniuje, jie pamiršta, kas parašyta jų bilietuose, ir ima gyventi visai atskirą gyvenimą. Knygos irgi traukiniai.Knygos irgi žmonės.Knygos irgi upės. Eugenijus Ališanka. „Gatvė tarp dviej...


Šiškin M. LAIŠKŲ KNYGA. Iš rusų k. vertė Sigitas Parulskis. – Vilnius: Vaga, 2011. „Nesikabinėk prie žodžių. Tai viso labo vertimas. Juk tu žinai, kad žodžiai, bet kokie žodžiai – tai tik blogas originalo vertimas.“1Imuosi nesutikti su šia Šiškino2 mintimi, iš anksto nusiteikiu nuoširdžiai tikėti, kad „rašydamas žmogus ne pirštus mankština“, o tikisi krustelėjimo iš anos pusės (gal net iš anapus). Patikliai neriu į Šiškino Paruls­kio3 pasaulius romane „Писмовник“ –­­ Pismovnik – „Laiškų knyga“....


Grainytė V. PEKINO DIENORAŠČIAI. – Vilnius: Vaga, 2012 Kas gi vertė tave patirti šitiek sunkumų,Tiek iškęsti vargų žemės ir jūros keliuos?*    (Iš Varmijos Kustodo Tomo Treterio religinio pasveikinimo     šviesiausiam kunigaikščiui Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui,     aprašiusiam savo piligriminę „Kelionę į Jeruzalę“) Pradėkime nuo mūsų laikų keistenybių: Vaivos Grainytės knygos „Pekino dienoraščiai“ tiražas, nepraėjus nė pusmečiui po prem...


Andrius Jakučiūnas. „La­lagė“. – Vilnius: „Tyto alba“, 2011. Pasakyti ką nors kritiška apie knygą, kurią didžioji dalis kritikų pripažino jei ne literatūrine sezono naujiena, tai neabejotina naujove, jau net nelabai padoru. Ir visiškai nesvarbu, kad beskaitant ima kamuoti įkyri mintis: ar ne geriau mesti skaičius ir eiti į sodą pagrėbti lapų. Nuobodulys, kuris neišvengiamai užplūsta beskaitant „Lalagę“, kritikų nuomone, yra estetinė vertybė. Ak štai kaip. Dabar suprantu, kodėl parsitempiau namo...


Grajauskas G. ISTORIJOS APIE NARSŲJĮ RITERĮ TENKSALOTĄ IR DRAKONĄ MISTERĮ KAINDLĮ. –­ Vilnius: Tyto alba, 2012. Rimtos recenzijos apie naująją Gintaro Grajausko knygą „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“ galėtų ir nebūti. Šis kūrinys nepretenduoja atsidurti greta Cervanteso „Don Kichoto“, kurio veikėjas riteriu tampa dėl begalinės savo fantazijos ir naivumo, uoliai stengiasi ieškoti jam priderančių žygdarbių ir atlikti juos kilniosios damos Dulsinėjos garbei....