Su vertėju LAIMANTU JONUŠIU kalbasi Jūratė Visockaitė Ką tik baigiau skaityti Tavo išverstą ir „Vagos“ išleistą (2011) Virginios Woolf romaną „Į švyturį“ („To the Lighthouse“, 1927). Gal galėtumei pasakyti ištiktai susižavėjimo stabo skaitytojai, kaip (kada ir kodėl) išdrįsai pradėti jį versti, ką jautei šį vertimą pabaigęs?Gal galėčiau paklausti netgi intymiau: ką dabar manai apie moteris; ko tave išmokė Tavo gera pažįstama Virginia; ko jos paklaustum susitikęs (argi svarbu, kur tai atsitiktų,...
Reinaldo Arenas. „Kai ateis naktis“. Iš ispanų kalbos vertė Kristina Kežutytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. Mama, neskaityk šios knygos.Nes čia daug erotikos ir nenorėčiau, kad skaitytum tas pačias erotines knygas, kaip ir aš. Be to, žinau, kad homoseksualai tau ne prie širdies. Man užtat jie visai nieko. Randame bendrą kalbą. Man patinka vyrai, – sakau aš. Man irgi patinka, – atsako man Reinaldas ir priduria: Leisk tau šį tą papasakoti. Ir aš atsiverčiu jo knygą.Man i...
„Arkos“ galerijoje Vilniuje nuo sausio 18 d. veikia 25-oji Felikso Jakubausko kūrybos paroda „Švytėjimai“. Vos ne kasmet po asmeninę parodą per kiek daugiau nei kūrybos trisdešimtmetį. O juk kalbame apie dailės sritį, kurioje vieno kūrinio įgyvendinimas trunka ištisas savaites ar net mėnesius. Ką apie menininką pasako tokie skaičiai? Kad audimas tapęs jo gyvenimo būdu, kad F. Jakubauskas gyvena savo kūrinių ritmu – nuo idėjos brandinimo iki baigto darbo pristatymo visuomenei. Nė viena dail...
Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“ neseniai veikė profesorės Ramintos Jurėnaitės kuruota Kosto Dereškevičiaus tapybos paroda „Sutikta moteris“. K. Dereškevičiaus kūryba pastaruoju metu atsidūrė dėmesio centre – ją naujai priminė ir apibendrino solidus R. Jurėnaitės sudarytas dailininko kūrybos albumas (išleido Modernaus meno centras), kuriame nuosekliai apžvelgiamas visas jo kūrybos kelias, įvairiausi raiškos būdai bei XX a. antrosios pusės lietuvių dailės kontekstas. Pa...
Stankevičius R. RYŠYS SU VADAVIETE. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. Į Rimvydo Stankevičiaus poeziją žiūrėjau atokiai. Gal labiausiai – dėl atkaklaus „aš“, esančio teksto ir kuriamo poetinio pasaulio centre. Dėl to tasai kuriamas pasaulis atrodė uždaras, troškus. Kodėl gi, galvodavau, tam „aš“ neapsidairius aplink? Kam grimzti į tą „pragarą“, kuris yra net ne kiti, o „aš“? Tasai „aš“ man atrodė tarsi gangrenuojanti ego liekana, kurią amputavus pagaliau galima būtų išeiti iš...
„Žmonės“. Vyriausioji redaktorė – Daina Žemaitytė. 2013, Nr. 1. Perfrazavus gerai žinomą posakį, galima pasakyti: „Jeigu tavęs nėra „Žmonėse“, tai nėra niekur.“ Ir nors labai populiaru sakyti: „Atrask save“, šis žurnalas skirtas ne atradimui, o susitapatinimui su geidžiamu asmeniu: jei susitapatinti su kokia nors užsienio megažvaigžde pritrūktų kvapo, tai su mūsų vietiniais asteroidais – jokio vargo. O kai jautiesi panašus į tokį bent savo dvasiniu pasauliu – jautiesi besąs ne kokia vargšė uni...
Poetai paprastai nemoka skaityti paskaitų. Eilėraščius jiems diktuoja įkvėpimas, bet paskaitų mūzos, deja, nėra; juk tai ne kauke prisidengusi Talėja ir ne tragedijų specialistė Melpomenė, ne rūsčioji Uranija, kuri bičiuliavosi su Jarosławu Iwaszkiewicziumi, ne susimąsčiusi Polihimnija, net ne Klėja, ne kitos mūzos – ir tikrai ne Mnemosinė, globojanti visą devynetą tų aikštingų mergelių. Gal kaip tik todėl poetų paskaitos – ir esė – dažniausiai pabyra į smulkius fragmentus kaip prastai sutrint...
Daujotė V. Gīvenu vīna / Gyvenu viena. – Vilnius: Regioninių kultūrinių iniciatyvų centras, 2012. Profesorė Daujotytė nesiliauja manęs stebinti savo gyvenimo vešlumu – regis, ji pati geba visus šiandien rašančiuosius pamatyti, į juos atsišaukti jautriu, asmeninio santykio nuspalvintu žodžiu, matyt, jausdama seserystės pareigą dalyvauti kokios knygos ar knygelės sutiktuvėse, geba žvilgsniu aprėpti lietuviškąjį literatūrinį panteoną, vis nupurtydama dulkes nuo kurio nors senamadžio, postmodernaus...
Bleizgys G. SODAS. Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. Gintaras Bleizgys poezijos horizontuose – ne naujokas. 2012 m. išleista jo knyga „Sodas“ – jau šeštoji autoriaus biografijoje. Atrodo, jau turėtų būti susiformavęs savitas stilius, poetinė kalba, tačiau perskaičius eilėraščių rinkinį „Sodas“ G. Bleizgys atrodo dviprasmiškas ir nuolat tarp tų dviprasmybių balansuoja. Kartais susidaro įspūdis, kad tik ieško savo kelio, kas, manau, netinka jau žinomam, nepirmakny...
Pasigirsta kalbų, kad drambliai per dideli, per daug gremėzdiški, kad jie griauna telegrafo stulpus, trypia derlių, kad jie – anachronizmas, ir galiausiai tas pats pradedama kalbėti apie laisvę – laisvė ir žmogus ilgainiui tampa griozdiški ir neparankūs. Romainas Gary. „Dangaus šaknys“ Knygos kaip drambliai – nepatogios, nepraktiškos, kažkokie anachronizmai naujųjų komunikacijų amžiuje. Drambliukai, sako, neša laimę, dažnai turime jų savo namuose ar bent atmintyje (pirmą kartą gyvą pamačiau b...