Humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto docentė Audronė Kudulytė-Kairienė, dėstanti senovės graikų kalbą, literatūros, kultūros kursus, yra nuolatos atkakliai dirbanti senovės Graikijos rašytojų dabarties meto vertėja. Todėl gali pasidžiaugti gausiu derliumi. Ji pirmą kartą prakalbino lietuviškai daugelio įvairių žanrų autorių kūrinius: Hesiodo „Teogoniją", Euripido „Elektrą", Teokrito idilijas, ne blogiau už vyrus eiliavusių antikos poečių kūrybą, Platono, Aristotelio, neoplatonikų...
Likus dviem dienoms iki mirties penkiasdešimt aštuonerių metų austrų rašytojas Thomas Bernhardas pas notarą surašė savo paskutinę valią. 1989 m. vasario 10 d. testamente parašyta: „Nei iš mano paties man gyvam esant publikuoto, nei iš kur nors kitur po mano mirties esančio palikimo niekas, ką aš sukūriau ir užrašiau, nesvarbu, kokia forma, negali, kol galioja autorinės teisės, Austrijos valstybėje, kad ir kaip ši valstybė vadintųsi, būti statoma, spausdinama ir net viešai skaitoma. Primygtinai...
Bepigu kalbėti apie užsieniečių knygas. Kad ir kokie jautrūs būtų, nenutrauks su tavimi ryšių Joyce'as ir Kafka. Romainas Gary nenulips nuo postamento Basanavičiaus gatvėje ir nemes į recenzentą bato, ir nebus taip, kad Fitzgeraldas nebesisveikins, ir neaprėks tavęs Hemingway'us. O Proustas, užuodęs tokį patį pyragaitį, kokį valgė skaitydamas apžvalgas, nenubalsuos prieš tave premijų skyrimo komitete. Gali ramiai burnoti net ant Coelho, Browno ar Beigbederio. Bet jei kartą sulauksi keisto, maty...
Winterson J. APELSINAI – NE VIENINTELIAI VAISIAI. Romanas. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. – Kaunas: Kitos knygos, 2013. Visų žmonių gyvenime yra esminį poveikį padariusių knygų – laiku pakliuvusių į rankas ir atvėrusių svarbų žinojimą. 2011 m. išleistoje autobiografijoje „Kam būti laiminga, jei gali būti normali" Jeanette Winterson pasakoja istoriją apie tai, kaip būdama šešiolikos išgyveno didžiausią gyvenimo krizę – pirmą kartą įsimylėjo (tai buvo Romeo ir Džiuljetos aistra), pradėjo s...
Roką Povilių ir Rosaną Lukauskaitę – leidyklos „Edukologija" poezijos debiutantus – recenzijoje aš sužieduosiu, nes abu startavo panašiu metu, abu pasirinko poetinę kalbėjimo manierą, abu – po tos pačios leidyklos sparnu. Nuo leidyklos ir norėčiau pradėti. Džiaugiuosi, kai leidykla ryžtasi leisti debiutų serijas – dargi poezijos, kuri visiškai finansiškai neatsiperka ir neduoda jokios naudos. Abi knygos išleistos gražiai, kietviršiu, pradžiose pateiktas leidėjo žodis (kartais pernelyg patetiškas...
Poezija yra amžinas pasaulio gaivumas. „Žmogau, nesigūžk, eidamas po žvaigždėmis", – parašė kroatų klasikas Antunas Branko Šimičius. Todėl tikiu poezija. Tikiu skaitytoju, kuris ją skaito. Manau, kad daugiau reikalauti neįmanoma. Ir nereikia. Neverta tikėtis, kad poezija ir poetas gali išgelbėti pasaulį. Bet gali dėl jo padaryti daug gera. Pasternakas rašė: „Gyvenimą nugyventi – tai ne lauką pereiti." Asmeniškai tuo įsitikinau. „Mano poezija – mano kalba", – puikiai skambanti frazė. Nes kalba...
Gegužės 30 d. Rašytojų sąjungoje įvyko tradiciškai „Poezijos pavasario" metu rengiama konferencija. Lietuvos ir užsienio šalių poetai, literatūrologai šįkart diskutavo tema „Poezija – mano tarmė". Konferencijoje pasisakė prof. Viktorija Daujotytė, dr. Elena Baliutytė, Erika Drungytė, Paskalis Riou (Prancūzija), Rozalie Hirs (Olandija), Heather Thomas (JAV) ir kiti. Publikuojame kai kuriuos pranešimus. Tik poetai gali sakyti: poezija – mano tarmė; ir toks pasakymas reiškia poetinę ištarmę. Iš...
Poezijos pavasario laurus ir Maironio prizą pelnė Tautvyda Marcinkevičiūtė – už eilėraščių rinkinį „Greitaeigis Laiko liftas" (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla); Dionizo Poškos premijos laureatas Stasys Skrodenis – už knygą „Saulėlydžio atšvaitai" / Poezija: originali ir vertimai (leidykla „Edukologija"); Vilniaus miesto savivaldybės Laimono Noreikos prizininkas – aktorius Sigitas Jakubauskas; Vilniaus miesto savivaldybės mero premijos laureatas Julius Keleras – už eilėraščius apie Vilni...
Odė 2013-ųjų Poezijos pavasario almanachui Geltonas jis štai – kaip viščiukas, iš kiaušinio išsilukštenęs, jį puošia (beždžionė?), pakibusi galva žemyn, giedodama giesmę sugulusiems lapuosna švelniai poetams: to miego netrikdo nuodėmės svaigulys, nes viską oi viską anksčiau jie patyrę, sustingo į gintarą žodžio tėvynėj... Toks buvo pirmasis įspūdis. Bėda bėdužė, apsimetanti aukso luitu, kuriame atsispindi „prašviesėjusios poetų fizionomijos" (pridurtų Alfas Pakėnas eilėraščio „Poezijos pavasar...
Artinantis vasarai, kokybiškos literatūros kultūrinės spaudos puslapiuose mažėja – žinomesnių autorių vietą užima talentingas (bet nebūtinai spėjęs subręsti) jaunimas ir patyrę grafomanai, nutuokiantys, kad tekstų bado kamuojamos redakcijos praris bet ką – pastarųjų, deja, kur kas daugiau.Aišku, negalima sakyti, kad geros literatūros visai nėra – tai irgi būtų melas. Antai savaitraštyje „Literatūra ir menas" (Nr. 14) publikuojama neseniai mirusio poeto, teatro kritiko Valdo Gedgaudo kūryba iš n...