Denis Johnson. „Jėzaus sūnus“ Deniso Johnsono apsakymų rinkinys „Jėzaus sūnus“ yra autofikcija: kaip ir pagrindinis apsakymų personažas, prozininkas ir poetas D. Johnsonas jaunystę praleido svaigindamasis ir blaškydamasis po Amerikos miestus bei priemiesčius. Rašyti pradėjo tik įveikęs priklausomybes. Būtent tokia seka plėtojasi ir fragmentiškas rinkinio, kurį drąsiai galima vadinti savotišku apsakymų romanu, siužetas – istorija baigiasi...
Iš pažiūros, naujoji Vandos Juknaitės knyga, autobiografinė apysaka „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“, pasakoja įvykius bei patirtis, kurie vienaip ar kitaip jau buvo paminėti ankstesniuose rašytojos kūriniuose. Tačiau, nepaisant to, kad siužetinė knygos linija yra lyg ir žinoma, yra šioje knygoje kažkas visiškai skirtinga. Skirtingumas susijęs su kitu atskaitos tašku, kitokiu žvilgsniu, kitokia pasakojimo perspektyva. Pati V. Juknaitė prie&scar...
× Algirdas Raila Kas yra geras ir blogas vertimas? Kokie išbandymai laukia verčiant tekstą iš kitos kalbos? Ar vertimas – visiškai naujas kūrinys? Apie tai ir dar daugiau kalbuosi su garsiausius japonų rašytojų kūrinius į lietuvių kalbą verčiančia Vilniaus universiteto japonų kalbos, religijos bei literatūros dėstytoja, vertėja Jurgita Ignotiene. Jūratės Lašienės nuotrrauka Kaip manote, kodėl takoskyra tarp šnekamosios ir...
Iš ciklo „Objektyve – rašytojas“ Ką reiškia būti nufotografuotai, kaip jauteisi fotografuojama? Esama įsitikinimo, kad taip „pavagiama“ žmogaus siela... Tai turbūt retorinis klausimas. Kaip tau šis kadras? Tau svarbu atrodyti? O gal nufotografuota tampi tiesiog spektaklio personaže, kuri gyvena jau atskirą gyvenimą? Kalba keičiasi, vizualėja, esama nuogąstavimų, kad teksto (tradicine prasme) greitai apskritai neliks. O galbūt iš...
Lapkritį išdalijus garbingiausias Prancūzijos literatūros premijas, baigėsi ir literatūrinis rudens sezonas. Tačiau sausį prasidėjo literatūrinis žiemos sezonas, per kurį – sausį ir vasarį – leidyklos pateiks skaitytojams 545 romanus. Pirmąja naujojo sezono užuomina tapo lapkričio pabaigoje paskelbta „Flammariono“ leidyklos žinia, kad 2022 m. sausio 7 d. bus išleistas naujas paties garsiausio ir labiausiai verčiamo į kitas kalbas šiuolaikinio prancūzų...
Paskutiniai 2021 m. mėnesiai Kauno menininkų namuose buvo nepadorūs. Vyko renginių ciklas „Nepadorūs vakarai. Meduje“, skirtas tarpdisciplininiam pokalbiui apie 10 dešimtmečio feministines intervencijas Lietuvos ir Rytų Europos mene bei kultūroje. Kuratoriai Agnė Bagdžiūnaitė ir Edvinas Grinkevičius nusprendė to meto moterų lytiškumą ir seksualumą apsvarstyti pasitelkdami videomeno, performanso, grožinės ir akademinės literatūros bei kultinės parodos „Gender Check...
Ką reiškia būti nufotografuotam, kaip jauteisi fotografuojamas? Esama įsitikinimo, kad taip „pavagiama“ žmogaus siela... Tai turbūt retorinis klausimas. Kaip tau šis kadras? Tau svarbu atrodyti? O gal nufotografuotas tampi tiesiog spektaklio personažu, kuris gyvena jau atskirą gyvenimą? Kalba keičiasi, vizualėja, esama nuogąstavimų, kad teksto (tradicine prasme) greitai apskritai neliks. O galbūt iš rašytojo irgi liks tik vaizdas? Daiva Kaireviči...
Alis Balbierius. „Kitas ruduo“ Pradėjus skaityti Alio Balbieriaus poezijos rinkinį „Kitas ruduo“ neapleido mintis, kad knyga – ankstesnio rinkinio „Ekvilibriumas“ klonas. Galėtume juokauti, kad nuo savo poetinio repertuaro nepabėgsi, tačiau tai menki juokai, nes ėjimas pramintu taku negarantuoja kokybės. Kaip ir „Ekvilibriume“, naujausioje poeto knygoje eilėraščiai konstruojami asociacijų principu, svaidomasi įvairiomis abstrakty...
× Urtė Liepuoniūtė Gimtinėje Laura Lindstedt kartais vadinama literatūros roko žvaigžde – prie šios reputacijos neabejotinai prisidėjo jos kalba, pasakyta 2015 m. atsiimant prestižiškiausią Suomijos literatūros premiją. Joje rašytoja griežtai sukritikavo valdžios meno ir mokslo politiką. Naujausias L. Lindstedt romanas „Mano draugė Natalija“ (BALTO leidybos namai, vertė Urtė Liepuoniūtė) dar kartą patvirtino: rašytoja mėgsta sukrėsti skaitytoj...
Gal traumuota mokyklinės poezijos selekcijos, gal atmesdama poezijos, kaip pakylėtos kūrybos, mitą gan ilgai aš, nuo žemės sunkiai atsiplėšianti, užtikrintai teigdavau, kad poezijos nemėgstu ir neskaitau (dažniausiai teigdavau sau, nes retai apie poezijos skaitymą paklausia kiti – gal neklausia tik manęs?). Tačiau pernai laimingai (arba nelabai) pasisukus likimui buvau priversta šios nuostatos atsisakyti ir visa galva panirti į tai, kas kasmet sudėliojama į posmus ir i...