Literatūra


Elena Ferrante. „Nuostabioji draugė“. Iš italų kalbos vertė Ieva Mažeikaitė-Frigerio. – V: „Alma littera“, 2016. Perskaičius nors kelias Elenos Ferrante’s knygų recenzijas, akivaizdus tampa vienas dalykas – autorės asmenybė kelia ne mažesnį susidomėjimą nei jos knygos. Nenuostabu: E. Ferrante – bene žymiausias šiandienio literatūrinio pasaulio pseudonimas. Tiesa, vienam landžiam italų žurnalistui pavyko pateikti sunkiai užginčijamų įrodymų apie tikrąjį rašytojos identitetą, tačiau čia nei jo,...


Neseniai perskaičiau D. Petrošiaus esė knygą „Kaip negalima gyventi“ (2014). Įtraukiantis reikalas, bet šį kartą ne apie tai... Šį kartą apie vieną šventą ir labai teisingą punktyru Petrošiaus knygą išraizgiusį priesaką. Jei gali nerašyti, nerašyk. Tik ką daryti, kai nerašyti gali, bet negali tylėti? Šis tekstas atsirado iš paties banaliausio pykčio, kurio nesugebėjau nei suvaldyti, nei užgniaužti. Nuo studijų laikų turėjau svajonę: kai būsiu jau gerokai pakaršusi ir vis dar nieko doro nenuv...


Nikola Madžirovas (g. 1973) – makedonų poetas, eseistas, vertėjas, išleidęs tris poezijos knygas. Portale „Lyrikline“ koordinuoja makedonų poezijos skyrių. Aktyviai dalyvauja poezijos festivaliuose, lietuviams pažįstamas iš „Poezijos pavasario“ (2007), „Poetinio Druskininkų rudens“ (2016). Įvertintas daugeliu Makedonijos ir tarptautinių literatūros apdovanojimų (Huberto Burdos, brolių Miladinovų ir kt.), šiemet pelnė Makedonijos nacionalinio menininko vardą. Poetą kalbino bulgarų žurnalistas i...


Įprasta girdėti, kad Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ sėkmė lėmė istorinio romano suklestėjimą. Kita vertus, susidomėjimas „istorijos dėmėmis“ (iš oficialiojo diskurso išstumtais įvykiais, asmenybėmis) ir apskritai praeitimi itin suaktyvėjo paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais. Šią tendenciją neabejotinai maitino ir Vakarų kultūros specifiką apmąstančių literatūros, kultūros teoretikų prielaida, kad postmodernioji epocha žymi laikų ir pačios istorijos pabaigą, t. y. etapą, skatinantį at...


Trijų karalių dieną Donaldui Kajokui už eilėraščių knygą „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ įteikta Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija. Pasak Kęstučio Navako, „Don Kajokui pakanka išvysti, kaip vėjyje siūbuoja krapas, ir tas krapas jam viską pasako“. Tačiau šįkart kalbės ne krapas, o pats poetas. Pernai buvote apdovanotas Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija. Ką jums tai reiškia: papildomas pajamas, itin reikšmingą įvertinimą, paskatą tolesnei kūrybai? Ar premijos kūrėjui padeda supr...


Opių klausimų dėl Lietuvos praeities ir dėl jos ateities nestokojama. Neseniai išėjo dialogo knyga „Apie Karalystę: Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas“ (2016). Joje P. Dirgėla atsakė į lakoniškai pateiktus antikinę filosofiją studijuojančio V. Bartninko klausimus. Klausimai siauri, bet atsakymai platūs, juose asmeninė rašytojo patirtis ir istorinio Lietuvos likimo apmąstymai. Knygą aptarė rašytoją gerai pažinojusi bei jo kūrybą tyrinėjusi Jūratė Sprindytė („Tvirtas Petro Dirgėlos buvimas“, ...


Metų pabaigoje dažnas iš mūsų imasi sumuoti, apibendrinti, sureitinguoti tai, kas patirta, perskaityta, pamatyta. Būtent šio jausmo vedamas, ryžausi pasidalyti keliomis mintimis apie penkias neakademines, 2016-aisiais Lietuvoje išleistas knygas, kurios, mano nuomone, nusipelno dėmesio. Tačiau visų pirma norėčiau aptarti „istorinę vaizduotę“ bei jos raiškos formas1. 1. 30 galimų laiko egzistavimo būdų Alan Lightman. „Einšteino sapnai“. – V.: „Sofoklis“, 2016. Laikas ir erdvė yra tie parame...


Rusijos rašytojai visada burdavosi į grupes, susivienijimus. Taip buvo A. Puškino, N. Nekrasovo metais, XX a. pradžioje, ir tik vėliau atsirado oficialios rašytojų sąjungos. Artėjantį 60-metį Rusijos rašytojų sąjunga pasitinka apimta krizės: ji nustumta į šalies dvasinio gyvenimo periferiją, premijas skirsto savi saviems, organizaciją užplūdo žurnalistai apybraižininkai, kurių tekstai kitą dieną tampa makulatūra, neatsiranda naujų iškilių lyderių, dėl susidariusios padėties vyresnioji karta band...


Sausio 13 d. Jurgiui Kunčinui būtų sukakę 70 metų   Praėjo beveik 15 metų nuo rašytojo Jurgio Kunčino mirties, bet, atrodo, jis liko arti mūsų – jo vardas dažnai pasirodo spaudoje, jo tekstai skaitomi ir nagrinėjami. Jeigu kurio literatūros studento paklaustume apie šį rašytoją, jis kaipmat paminėtų „Tūlą“. Daugiau skaitantys dar prisimintų ir romanus „Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis“, „Glisono kilpa“. Daugumai Kunčinas pažįstamas kaip puikus prozininkas. Žavi unikalus jo pasakojimo b...


Įtampai tapus privalomu emocinio lauko atributu, Günterio Grasso kūrinius lengva įkišti tarp topinių leidinių. Tad SEO tekstus primenančios jo knygų anotacijos, prišpilkuotos frazių „tautos kaltės klausimas“, „juodžiausia praeities dėmė“, „užmirštas istorijos veidas“, nestebina. Reklama išryškina vieną – paklausiausią – produkcijos pusę. Anapus pristatymų spindesio lieka kitoks Grassas. Lieka konfūzija, ištinkanti beieškant skirties tarp kūrėjo ir jo personažų gyvenimų, besiaiškinant, kiek luo...


Draugai