„Poezijos pavasaris 2015“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. Prieš kurį laiką įsigijau akinius. Pirmąsyk skaitau su jais: užsidedu, nusiimu ir vis nežinau – kaip geriau? Šiųmetį „Poezijos pavasarį“ pradėjau skaityti be akinių. Iš toli ir be jų neblogai matau, o žvelgti į šį almanachą iš arti nelabai ir pavyktų: nesu iš tų, kurie gali pasigirti turį lentynoje visus „Pavasarius“ (nors keli guli), asmeniškai nepažįstu nė vieno šio leidinio sudarytojo ir per visą gyvenimą – o siaub...
Ramūnui Klimui liepos 22 d. būtų sukakę 70 metų Nežinau, ar ir kitiems rašytojo Ramūno Klimo (1945–2002) gerbėjams taip knieti nuvykti į tą pamūšės kaimą, kur prie plento rodyklė ant stulpo rodo, kad iki Pasvalio 20 kilometrų. Ten dabar tikriausiai nebegyvena, bet tikrai gyveno aukštas tiesus vyras su savo žmona mokytoja Ginte. Jis irgi mokytojas, istorikas. R. Klimas, tikiu, ne kartą melavęs, čia sumeluoti negalėjo, nors mokytojo vardą nutylėjo, kaip ne kartą y...
Anthony Burgess. „Prisukamas apelsinas“. Iš anglų kalbos vertė Saulius Dagys. – V.: „Sofoklis“, 2014. Šiuo kukliu tekstu nusikelsime į praeitį patyrinėti dabarties. Aišku, mažų mažiausiai keista „recenzuoti“ 1962 m. išleistą knygą. Recenzentas vėluoja keliomis kartomis, tačiau viltingai tiki, jog knyga į jo rankas pakliuvo ne be reikalo. Juk gera literatūra – visuomet aktuali (įdomu būtų sužinoti, kokios reakcijos sul...
1996 m. balandžio 4 d. Latvijos laikraštis „Izglītība un Kultūra“ („Švietimas ir kultūra“) paskelbė keturiolikmetės moksleivės Ievos Melgalvės eseistinės prozos kūrinį „Definicijos“, kuris tais metais laimėjo pirmą vietą Latvijos moksleivių rašinių konkurse; tuo pačiu metu žurnalo „Karogs“ romanų konkurse dėmesio sulaukė jos mini romanas „Kaip aš laukiau pavasario, arba Ledinė širdis“. Tači...
Nijolė Raižytė. „Vietos užimtos“. – K.: „Kauko laiptai“, 2015. Jei ne prieš tai skaityta įkvepianti Vlado Kalvaičio „Stiklinė aguonų“ iš „Kauko laiptų“ leidyklos, Nijolės Raižytės knygelė „Vietos užimtos“ vargu ar būtų pabaigta. Nors plonutė ir įveikiama per valandą, bet sykiais, pasitaiko, ir tos valandos gaila. Anotacija, žinoma, kaip ir visos, intriguojanti: bus kalbos apie moteris, žadama. Ir yra tos kalbos, n...
Dina Rubina. „Baltoji Kordobos balandė“. Iš rusų kalbos vertė Irena Aleksaitė. – V.: „Nordina“, 2015. – Prisimenu jūsų pamokas: „Bet koks popierėlis – lėkštelė – drobelė – turi turėti nepriekaištingą provenansą.“ – Ne-prie-kaiš-tin-gą! – pašnibždom nutraukė jį Bosota (...). – Kad ir šią minutę galėčiau bėgti su jais į bet kurį pasaulio aukcioną... Tad pasiklausykite tyriausio alkoholinio provenanso... Šis skambus žodis – provenansas – įstrigo į mano atmintį. Lyg girdėtas, lyg ne. Lyg supr...
Edita Barauskienė. „Tolminkiemio sodininkas“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. Kad Edita Barauskienė – šiuolaikinės lietuviškosios prozos savotiška novatorė, nepaneigs niekas, kas tik yra įveikęs perskaityti jos dešimtį neįtikėtinai storų knygų apie Prūsų Lietuvą ir istorinius jos gyventojus. Žavi rašytojos unikalus kruopštumas pateikiant istorinius faktus, juos gražiai susiejant su krašto buitimi,...
Janina Survilaitė. „Likimo užkodavimas“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. Šitaip perkoduoju Ciuriche gyvenančios lietuvių prozininkės, poetės, publicistės Janinos Survilaitės biografinę apybraižą „Likimo užkodavimas“. Knyga skirta pirmaisiais sovietų okupacijos metais nužudytų, ištremtų Lietuvos Mokytojų vaikų ir savo šeimos, giminės atminimui, iškiliausiems ir labiausiai pažemintiems Raseinių krašto žmonė...
Iš pirmo žvilgsnio Natalijos Arlauskaitės studija „Savi ir svetimi olimpai“ ir Algio Mickūno bei Daliaus Jonkaus „Fenomenologinė filosofija ir jos šešėlis“ tiek dėl objekto (literatūros klasikos adaptacijos kine vs. fenomenologinė filosofija), tiek dėl užmojo (ekranizacijų nagrinėjimo pjūviai vs. fenomenologinės filosofijos istorija) galėtų būti laikomos nesusikertančiomis tiesėmis ar, perfrazuojant Henriką Radauską, savomis kryptimis danguje klajojančiomis strėlėmis. Tačiau iš tiesų abi knyga...
Andrius Jakučiūnas. „Lalagė“. – V.: „Tyto alba“, 2011. Apie Andriaus Jakučiūno apsakymų vainiką „Lalagė“ rašyta nemažai. Nuomonės dažniausiai sutampa – tai savitas kūrinys lietuvių literatūros kontekste. Todėl ir prabėgus ketveriems metams nuo knygos pasirodymo, apie ją galima kalbėti kaip apie aktualiją, nes aktualu tai, kas reikšminga, kas dar nepasidengę bereikšmybės patina. Apie tokį kūrinį norisi vis priminti, neleidžia...